I. DISKUSIJOS, KRITINIS DIRSTELĖJIMAS

JONO  PAULAUSKO

485

DIRST: ŽALČIO PRAKEIKSMO PASEKMĖS I

Publikacija portale: 2022-09-14

Atsiuntė JONAS PAULAUSKAS

 2022 – 09-14

Žalčio prakeiksmo pasekmės. Apie Imperiją, arba Mažos tautos kompleksas

I

Žalčio prakeiksmas – labai svarbus fenomenas, lemiantis mūsų tautos posttoteminį gyvenimą. Netekę globėjo, totemo, atkirsti nuo Pirmadievio globos, sumaišyti su indoeuropiečių tautomis, lietuviai pamažu ėmė pajusti pasekmes, atnešusias Lietaus šaliai vien nelaimes. Jei Žaltys nebūtų buvęs nužudytas, viskas galėjo būti kitaip. Ir tai ne svaičiojimais paremta hipotezė, kurią keliame, ją patvirtina daugelio mokslininkų tyrimai. Sudėję juos į vitražą, gauname bendrą dėlionės vaizdą.

Mindaugas Peleckis, 2016 m. Liepos 07 d.

Žalčio prakeiksmo pasekmes nagrinėsime atskirai, pagrindinės esti: 1) mažos tautos kompleksas (diskusija dėl Lietuvos kaip Imperijos); 2) alkoholizmas ir kitos priklausomybės (taip pat ir nuo valdžios; vadinamasis sheeple paklusnumas, puikiai aprašytas filosofo Gintauto Mažeikio[1]); 3) savižudybės; 4) taip pat atskirai nagrinėtinas ypatingas lietuvių susidomėjimas pseudomokslais: pradedant pseudoistorinėmis teorijomis apie Sarmatiją, galimą gotų ir gudų santykį, Lietuvą kaip Atlantidą ir baigiant parapsichologija, ezoterika, kitomis pigiomis misticizmo rūšimis. Visos šios keturios prakeiksmo pasekmių sudedamosios dalys tarpusavyje susijusios, tačiau panagrinėkime kiekvieną atskirai.

Lenkijoje gimęs vokiečių istorikas Otto Hintze (1861–1940), viduramžių istorijos žinovas, politinės struktūrinės istorijos pradininkas, senąją Lietuvos valstybę traktavo kaip patrimoninę imperiją, „nutrūktgalviško imperializmo“[2] (überstürzten Imperialismus) produktą, siekusį pajungti sau visas senosios Rusios žemes. Buvo realu, kad Vilnius taps antruoju Kijevu ir realizuos trečiosios Romos imperijos projektą. Tačiau LDK XV a. antroje pusėje, nors ir nesugebėjo išsaugoti nuo žlugimo Rytų Europos tarptautinės sistemos, visgi šiame regione tapo tuo, kas Vakarų Europoje teko Frankų imperijai (Regnum Francorum, III–X a.).

Kalbant apie Vilnių, negalime nepacituoti istoriko Gedimino Vaitkevičiaus, kurio esmines idėjas apie Vilnių čia pabandysime apibendrinti[3]. Kaip rašo G. Vaitkevičius, Gedimino laiške 1323 m. sausio 25 d. rašoma erectam in civitate nostra Vilna DE NOVO – „NAUJAI pastatėme [bažnyčią] mūsų mieste“. Mūsų manymu, tai reiškia, kad buvo perstatyta čia stovėjusi ankstesnė, „pagoniška“, bažnyčia. Janas Długoszas rašė, kad 39 m. Cezario nugalėti Pompėjaus šalininkai pasitraukė į šiaurę, kur įsikūrė negyvenamoje vietoje ir įkūrė miestą, pavadintą juos iš Romos išvedusio kunigaikščio Vilii vardu. Vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos radiniai leidžia teigti, kad Gedimino kalno aikštelė apgyventa III–V a. po Kr., o tai artima J. Długoszo versijai.

Islandų keliautojas Snorri Sturlusonas (1179–1241) yra minėjęs žemyne priešais Švediją esant keletą gyvenviečių – VELNI ir TRYK (Vilnius, Trakai), kuriose jis galėjo truputį suprasti jų gyventojų kalbą.

G. Vaitkevičiaus tyrinėjimuose įrodoma, kad Šventaragis buvo palaidotas 1272 metais. Tad „bumblauskinės“ istorijos atstovų teiginiai, kad tokio išvis nebuvę, yra neigtini. Statyti medines fortifikacijas mus išmokė IX–XI a. skandinavai. Rastas geležinis kirvukas Gedimino kalne, analogiškas skandinavams.