I. DISKUSIJOS, KRITINIS DIRSTELĖJIMAS
JONO PAULAUSKO
493
DIRST: ŽALČIO PRAKEIKSMO PASEKMĖS VI
Publikacija portale: 2022-09-19
Atsiuntė JONAS PAULAUSKAS
2022 – 09-14
Žalčio prakeiksmo pasekmės. Apie Imperiją, arba Mažos tautos kompleksas
VI
Kalbėdami apie totemizmą, turėtume nepamiršti, kad jis kaip religijotyros teorija sukurtas XVIII a. pab. – XIX a. XX a. pirmoje pusėje, kaip jau minėjome, S. Freudas atgaivino susidomėjimą totemizmu, religiją kildinęs iš neurotinės kaltės, atsiradusios po pirmosios ritualinės tėvažudystės (kas – akivaizdu – yra susiję su Pirmadievio, Žalčio nužudymu). Žodis „totemas“ paimtas iš odžibvėjų (ojibwe, ojibwa, ojibwayi, chippewa, chippeway, anishinaabemowin) genties indėnų, kurių kalboje doodem reiškia „giminingą gentį“, „asmeninę dvasią globėją“. Odžibvėjai, arba anišinabai, iki šiol sveikinasi taip: „Aaniin odoodemaayan?“ Tai reiškia: „Kas yra tavo totemas?“ Taip nustatoma, kokiam klanui priklauso žmogus. Tarp odžibvėjų klanų esama ir gyvačių totemo garbintojų (tai – ginebigų, omazaandamo, midewewe, ozhiishigwe, zhiishiigwaan klanai).
Kaip teigia legenda, anišinabai gyveno prie Atlanto vandenyno (tai primena legendas apie Atlantidą), ir iš jūros pasirodę septyni didieji Miigis – mitinės būtybės – išmokė žmones gyventi pagal mide („šventumas, sveikata“) ir odoodeman (totemo) principus. Vienas iš septynių Miigis tapo pernelyg galingas, ir būdami šalia jo žmonės pradėjo mirti, todėl jam teko sugrįžti į vandenyną. Šeši likusieji Miigis liko mokyti žmonių, įkūrė toteminius klanus.
Galime tik spėti, kad panašių legendų galėjo išlikti ir Lietuvoje, deja, neišliko arba apie jas kol kas nieko nežinome. Tačiau faktas, kad esame dvasiškai artimi indėnams ir kitoms toteminėms visuomenėms, akivaizdus. Tai liudija ir lietuvių karingumas.
Tuo tarpu po kelių tūkstančių metų išsigimęs totemizmas XX a. – XXI a. pr. Lietuvoje apibūdintinas populiaria fraze „švogerių respublika“. Dabartinis totemizmas – tai įvairūs klubai, klanai, mafijinės, partinės struktūros, įvairaus pavidalo susiskaldžiusios visuomenės dalelės. Vadinamasis „elitas“ turi savo „totemus“, sporto aistruoliai – savus. Egzistuoja arba tariamai egzistuoja „iliuminatai“, „masonai“, kiti sąmokslo teorijų totemai, dėl kurių tariamos konspiracijos vyksta baisūs dalykai. Be abejo, yra tikimybė, kad dalis sąmokslo teorijų arti tiesos, kurios galbūt niekada ir nesužinosime, kaip kadaise nežinojome apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribbentropo paktą, Ukrainos holodomorą, kitas paslaptis, kurios anksčiau ar vėliau, kaip teigia tautosaka, lyg yla išlenda iš maišo.
Šiuolaikinis, „miestietiškasis“ totemizmas (urban totemism) labai primena G. Mažeikio vartojamą terminą urban shamanism ir iš esmės reiškia beveik tą patį. Bibline prasme tai yra stabų garbinimas. Skirtingai nuo Žalčio gerbimo (ne stabo garbinimo, o pagarbos), šiuolaikiniai stabai yra desakralizuoti, ateistiniai, susiję su pinigais, komercija, masiniu vartojimu. Sekuliarizuotai visuomenei nereikia Pirmadievio, Vieno Dievo, ji pasitenkina, anot Kanados prancūzų filosofo Jeano Baudrillardo (1929–2007), simuliakrais, t. y. fantomais, miražu, tuo, kas netikra.
Be abejo, šioje vietoje kalbame apie Vakarų civilizaciją ir globalizacijos paveiktą pasaulį. Vis dėlto esama stiprių civilizacijų (stipriausia laikytume Islamo civilizaciją), kurios lieka ištikimos Tradicijai ir Vakarų civilizacijos simuliakrams beveik nepasiduoda. Iki šiol egzistuoja ir gentys bei tautos, kurias galime vadinti senosiomis tautomis ir kurias turėtume itin branginti. Tūkstantmetė sakytinė, vėliau rašytine tapusi jų patirtis tyrinėtina, ji gali atskleisti dar daug paslapčių.
Pirmiausia ir pagrindinė, kurią jau beveik atskleidėme: nekompleksuoti dėl to, kad esame „maža tauta“. Gairės nurodytos, belieka veikti. Pagarba Žalčiui ir tikro, archajiškojo dvasingumo (mide) atkūrimas lietuvai ir lietuviams būtinas. Žinoma, gyvename XXI amžiuje, todėl nesiūlau visiems imti gyventi miškuose. Tačiau pastarojo dešimtmečio tendencijos, kai vis daugiau žmonių renkasi gyvenimą kaime, ekologiniuose ūkiuose, rodo, kad lietuviai ima suprasti, kokia svarbi yra gamta. Dar nesame su ja visiškai nutraukę saitų, nors yra didžiulių problemų, kurios tuos saitus nuolat trauko.
##
[1] Gintautas Mažeikis. Po pono ir tarno. Lyderystės ir meistrystės dialektika. Kaunas: Kitos knygos, 2012.
[2] Otto Hintze. Wesen und Verbreitung des Feudalismus, in: Staat und Verfassung. Gesammelte Abhandlungen zur allgemeinen Verfassungsgeschichte. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1962, S. 101.
[3] Gediminas Vaitkevičius. Vilniaus įkūrimas. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010.
[4] http://www.sabaliauskaite.com/index.php?page=15. Žiūrėta 2012 12 01.
[5] Rein Taagepera. Size and Duration of Empires: Growth-Decline Curves, 3000 BC to 600 AD, in: Social Science Research, Vol. 7, 1978, p. 115–138.
[6] Zenonas Norkus. Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu. Vilnius: Aidai, 2009, p. 298.
[7] Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000.
[8] Jan Józef Adamus. O tytule panującego i państwa litewskego parę spostrzeżeń, in: Kwartalnik Historyczny, Rocznik 44, T. 1, Zeszyt 3, S. 313–332.
[9] Gintaras Kaltenis. Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros. 2000 kilometrų istorijos. Antroji patikslinta laida. Vilnius: Knygų kelias, VšĮ Foto sąjūdis, 2012.
[10] Zenonas Norkus. Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu. Vilnius: Aidai, 2009, p. 318.
[11] Ten pat, p. 356.
[12] Gintaras Beresnevičius. Imperijos darymas: lietuviškos ideologijos metmenys. Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmojoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2003, p. 5.
[13] Ten pat, p. 6–7.
[14] Ten pat, p. 63.
