I.: DATA / KULTŪRA, TRADICIJOS # ROMUALDO ČERNECKIO P.<2334> VĖLINĖS (WWW.DIRST.LT 2020 – 11 – 01 IR 2021-11-01 KARTOTINIS) # 2022-11-02

I.: DATA / KULTŪRA, TRADICIJOS

ROMUALDO ČERNECKIO 

2334

VĖLINĖS

(WWW.DIRST.LT 2020 – 11 – 01 IR 2021-11-01 KARTOTINIS)

ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt

2022 – 11 – 02

Šaltinis: VIKIPEDIJA

Vėlinės (Vė̃linės) arba Ilgės, katalikiškoje liturgijoje – Visų mirusiųjų paminėjimas (lot. Commemoratio Omnium Fidelium Defunctorum) – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena minima lapkričio 2 d. Tradiciškai lankomi mirusiųjų kapai, uždegama žakių.

Neretai ji natūraliai susilieja su lapkričio 1 – ąją minima Visų šventųjų diena.

Paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, kapai dažniau lankomi 11 – 01, kuri Lietuvoje yra šventinė diena.

Vėlinių dieną (lapkričio 2 – ąją) bažnyčioje giedamos gedulinės liturginės valandos; iki vidurdienio – Rytmetinė, po vidurdienio – Vakarinė. Pagrindinės šv. Mišios baigiamos procesija į kapines, šventoriuje, arba bažnyčioje. Pelnomi visuotiniai atlaidai, jei per Vėlines bažnyčioje ar koplyčioje sukalbama Tėve mūsų ir tikėjimo išpažinimą arba per Vėlinių aštuondienį (lapkričio 1–8) aplankomos kapinės ir meldžiamasi už mirusiuosius, arba pirmąjį mėnesio penktadienį bažnyčioje prie išstatyto Švč. Sakramento sukalbama Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanija ir atsiteisimo malda Kyrie eleison.

Pirmą kartą bendruomeninė malda už mirusiuosius paminėta IV a. o po Pietų ir Vakarų Europą ėmė plisti IX a.

Šventės diena pradžioje nebuvo pastovi – lapkričio 17, sausio 1 ar sausio 14. Kliuni benediktinų vienuolyno abatas Odilonas 999 m. įvedė tradiciją iškart po Visų Šventųjų melstis už mirusius vienuolijos narius. XIII a. ji išplito visoje Katalikų Bažnyčioje.

Lietuvių Vėlinės susiklostė krikščioniškam papročiui persipynus su senąją lietuvių švente Ilgėmis.

Būta papročio Vėlinių dieną rinktis sodžiaus kapinaitėse, pasimeldus susėsti prie šeimos kapo ir valgyti pasikvietus neturtinguosius. Kai kur Rytų Lietuvoje maistą ant kapo sudėdavo Visų Šventųjų dienos vakarą ir palikdavo per naktį, valgydavo ir dalindavo vargstantiems tik per Vėlines. Dzūkijoje ir ir Rytų Aukštaitijoje dėti maistą ant kapų vietomis išliko iki XX a. pr. Nuo XIX a. vid. šventė pritraukta prie bažnytinės liturgijos – kunigai ragindavo tą dieną dalyvauti pamaldose, rinktis tik savo parapijos kapinėse, nenešti maisto į kapus. Nuo XX a. pr. įsigalėjo paprotys kapuose deginti žvakes.

Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus prie stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Jis išliko ir dabar, laikosi daugiausia jaunimas. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas kareivis gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.

Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“, tai yra mirusieji ne sava mirtimi… 

Related posts