I.DATA/ARCHYVAS
ROMUALDO ČERNECKIO
(RED.P.)
17058
D.:APIE LINŲ DIENĄ, ŠV. BLAŽIEJŲ
(ANKSTESNIŲJŲ METŲ KARTOTINIS)
ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt
2025-02-03
Šaltinis: INTERNETO ERDVĖ
ŠV. BLAŽIEJUS, LINŲ DIENA
Minima: 2023.02.03
Vasario 3 d. lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadugio šakelės. Eglė ir kadagys – nuolat žaliuojantis augalas, todėl jis simbolizavo netrukus (pavasarį) prisikelsiančią gyvybę. Tikėta, kad tokia linų sruoga saugo žmogų nuo nelaimių ir ligų. Sušalus, sruogą vyniodavo ligoniui ant kaklo. Daug gydomųjų savybių turi linų sėmenys. Sėmenų nuoviras gali pagelbėti sergant skrandžio ligomis (gydo net opaligę), astma, bronchitu, tuberkulioze, plaučių uždegimu. Linų sėmenyse yra daug kalcio, fosforo, kalio, vitaminų C, E , B. Omega-3 rūgštys apsaugo organizmą nuo per didelio cholesterolio kiekio, reguliuoja kraujospūdį.
Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Blažiejaus varduvėmis. Linai pradėti šventinti bažnyčiose.
PAPILDYMAI
Apie šv. Blažiejų yra tikra tik tai, kad jis buvo vyskupas, praliejęs savo kraują dėl Kristaus. Jo kankinystės aprašyme šv. Blažiejus vaizduojamas kaip gydytojas, tapęs Sebastos Armėnijoje (dabar Sivas Turkijoje) vyskupu, persekiotas valdant Liucinijui (316 m.). Tas pasakojimas kupinas nuostabių dalykų, todėl šv. Blažiejus tapo labai populiarus tiek rytuose, tiek vakaruose ir užėmė išskirtinę vietą „Aukso legendoje“.
Vaižgantas – senovės lietuvių dievas, skatinantis augmenijos augimą ir derlių. Manoma, kad iš tikrųjų lietuviai garbino deivę Vaisgamtą, tik vėliau jos pavidalas paverstas į vyriškąjį. Vaižganto šventė buvo švenčiama trečiąją Ilgių (Vėlinių) dieną, nuėmus nuo laukų derlių. Merginos tą dieną prašydavo dievo, kad užderėtų linų ir kanapių derlius, kad joms „netektų vaikščioti nuogoms“. Paprastai maldą dievui kalbėdavo aukščiausia mergina, atsistojusi viena koja ant kėdės, o dešinėje rankoje laikydama ąsotį. Sukalbėjusi maldą žemėn nuliedavo iš ąsočio alaus ir iš sijono sterblės numesdavo duonos. Manyta, kad jei mergina tvirtai išstovi visos maldos metu, kitąmet bus geras derlius. Jei neištveria – susiūbuoja, pasiremia kita koja, derliui gresia pavojus.
##
