I.DATA/ARCHYVAS

ROMUALDO ČERNECKIO

(RED.P.)

18388

D.: ŽOLINĖ

(ANKSTESNIŲJŲ METŲ KARTOTINIS)

Šaltinis: INTERNETO ERDVĖ

2026-08-15

Žolìnė (Žõlinė) švenčiama rugpjūčio 15 d. Tai katalikiška šventė, bet yra ir panašiu laiku švenčiama archaiška šventė.

Krikščionybėje ši šventė dar vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. Šventės ištakos – Jaruzalė, IV a. pab (Rytų Bažnyčioje šventės pavadinimas Dormitio – „Užmigimas“). Tai pati seniausia ir garbingiausia šv. Marijos šventė. Vakaruose ji minima nuo VI-VII a.

Žolinės atlaidai vyksta Kabeliuose (Varėnos r.), Krekenavoje ((Panevėžio r.), Raseiniuose, Pivašiūnuose (Alytaus r.), Pažaislyje (Kaunas), Rumšiškėse, Šimonyse (Kupiškio r.), Panemunyje (Rokiškio r.), Surdegyje (Anykščių r.), Zarasuose, Gelgaudiškyje (Šakių r.), Pašaltuonyje (Jurbarko r.), Veliuonoje (Jurbarko r.). Pagal seną tradiciją giminės ir kaimynai per Žolinės atlaidus susitikę vaišinasi.

Pasakojama, kad apaštalai, atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno, – tik gėles. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu paskelbė kaip dogmą.

Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė, kadangi per iškilmingas šventės Mišias šventinami žolynai. Žolinės šventimo tradicija perėmė kai kuriuos Žemynos kulto papročius. Į bažnyčią nešamos šventinti lauko ir darželio gėlių puokštėmis, žemaičiai į jas įdėdavo piktdagį, dzūkai – daržovių, ūkininkai į gėlių puokštę – visų javų varpų. Rodūnės valsčiuje etnografų užfiksuotas vienas iš Žolinės šventės pavadinimų buvo Kanapinė, nes ten smilkydami kanapes gindavosi nuo įvairiausių ligų. Šiuo pavadinimu ši šventė buvo žinoma ir Vilkaviškio krašte.

Ši šventė yra tarsi simbolinis slenkstis tarp vasaros ir rudens. Nuo Žolinės buvo leidžiama valgyti naujo derliaus vaisius, iš naujo derliaus grūdų kepama duona, ja vaišinami elgetos. Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių Žolinė sutampa su javų derliaus nuėmimu, todėl į bažnyčią šventinti buvo nešami grūdai, varpos, javų vainikai ar visas javų pėdas. Būdingiausias šios dienos paprotys yra neštis į bažnyčią pašventinti puokštelę įvairių žolynų, vaistažolių, darželio gėlių, javų varpų, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių, taip simboliškai dėkojant už metų derlių. Katalikiškoje tradicijoje žolynai ir gėlės yra Švč. Mergelės Marijos gerbimo atributai. Žolynų šventinimo paprotys kildinamas iš tikėjimo, kad Švč. Mergelė Marija buvo paimta į dangų su kūnu ir siela. Anot legendos, apaštalai susirinkę prie Marijos kapo nerado kūno, o tik pilną kapą gėlių.

Nors Žolinė yra krikščioniška šventė, tačiau tyrinėtojai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, jos papročiuose aptinka daug vietinių žemdirbiškų papročių, kurie pasireiškia įvairiomis liaudiško pamaldumo formomis. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventės struktūroje nemažai apeigų ir papročių, susijusių su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra, šventintais žolynais, javais, naudojamais javais, tikintis pagerinti būsimą derlių, nulemti skalsą, sveikatą.

Grįžus iš bažnyčios, pašventintų vaisių ir daržovių valgydavo visi šeimos nariai, jų duodavo gyvuliams, tikintis apsaugoti nuo ligų. Pašventinto obuolio po kąsnelį duoda vaikams dėl ramumo ir gerumo, morkas arba jų nuovirą naudojo sergant gelta. Lietuvoje iki XX a. vidurio buvo įprasta per Žolinę nešti į bažnyčią šventinti rugių grūdus (arba vainiką, puokštelę su varpomis). Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus, tikintis, kad jie atneš skalsą, padės nepritrūkti grūdų ir duonos. Šventintų grūdų įmaišydavo ir į sėklinių javų aruodus, kuriuos vėliau pasėdavo laukuose. Kur lauke pasitaikydavo gražiai atrodantys pasėlių plotai, sakydavo, jog ten pakliuvo šventinta sėkla. Nešdavo šventinti ir sėmėnų, tikėdami, kad pasėjus juos laukuose, linai bus apsaugoti nuo amaro.

Sudžiovintą Žolinių puokštę laikydavo užkištą už šventųjų paveikslų ir naudodavo įvairioms maginėms praktikoms. Užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, ligoniai gerdavo šių žolynų arbatą. Per Žolines šventinti žolynai dažnai buvo naudoti laidotuvių metu – jie galėjo būti metami į kapo duobę, dedami į karstą, jais iškemšama mirusiajam skirta pagalvėlė. Kartais įkapėms pasiruošdavo specialią puokštelę arba augalus specialiai sudžiovindavo, pavyzdžiui, šventintas žydintis barkūnas buvo džiovinamas tarp maldaknygės lapų.

Šiomis dienomis per Žolinę žmonės taip pat nešasi į bažnyčią įvairių puokštelių, tačiau dažniausiai tai daroma tik siekiant palaikyti tradiciją arba estetiniais sumetimais. Daugumai žmonių apsigyvenus miestuose ir nebeužsiimant žemdirbyste, tradiciniais verslais Žolinės ryšys su javapjūtės pabaiga, žemdirbiškomis tradicijomis jau yra nutrūkęs.

##

Senovėje Žolinė buvo skirta apeigoms didžiajai Deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas. Iki tos dienos niekas nedrįsdavo valgyti naujojo derliaus vaisių. Iš gilios senovės ėjo paprotys per Žolinę giminėms susitikti, paviešėti. Per bendruomenės vaišes buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Aukojami grūdai ir duona . Rugpjūčio 15 – tos dienos ankstų rytą žmonės eina į laukus rinkti 9 rūšių augalų (kupoliauti), kurie vėliau būna šventinami. Pašventintus žolynus rūpestingai sudžiovindavo ir pasidėdavo namų šventame kampelyje. Manyta, kad jie apsaugos namus nuo gaisro, piktųjų dvasių. Žolinėje pašventintus žolynus negalima išmesti, nes tuos namus aplankys didelė nelaimė.