Poetė atsiuntė laišką…
2017 – 05 – 23
Štai Lionės Bulaukienės posmai:
TĖVIŠKĖS ILGESYS
Ilgiuosi tėviškės senos
Ir sodo seno, seno,
Daržely rožės raudonos,
Ugnies, kur duonkepy ruseno.
Senelio rankų aš ilgiuos,
Kurios mane mylavo,
Senelės duonos iškeptos
Ant ajerų, ji kvepiančiai garavo.
Ilgiuosi aš trobos senos,
Šaltos aslos iš molio.
Mamos lopšinės aš ilgiuos,
Medinės lovos guolio.
Ilgiuosi liepos prie tvoros
Ir uosio, gluosnio seno.
Ilgiuosi aš beržų voros,
Ilgiuos geltono klevo.
Vyšnių su nuometais ilgiuos
Ir kriaušių, obelų.
Aš miško ošiančio ilgiuos,
Kaštonų žydinčių dviejų.
Aš tėviškės ilgiuosi savo,
Prigludusios prie miško,
Kur rasos vėsuma alsavo
Ir lietaus balos tiško.
♥♥♥♥
MAMA, SUGRĮŠK
Mama, mama, kaip tavęs man reikia.
Ak, kodėl anksti taip išėjai?
Visos mano viltys ir svajonės žūsta,
Nuo tada, kai mane palikai.
Tavo rankų, užjaučiančio žodžio
Laukiu visą dieną iki sutemos.
Tavo portretui ant sienos guodžiuos,
Aš prašau jo duot man šilumos.
Mama, mama, kaip tavęs man reikia,
Kad patartum ar paguostum liūdesy.
Tad sugrįžk. Prašau tavęs – sugrįžki,
Nors sapne tamsioj, šaltoj nakty.
„Nėr tavęs nei gatvėj, nei namuos…“ –
Girdžiu giesmės žodžius tyloje.
O kada gi, mama, tu paguosi,
O kada ateisi pas mane?
Aš žinau, kad tai likimo rykštė…
Nieks nuo jos pabėgti negalės…
Tu galėjai dar ilgai man trykšti,
Kaip šaltinis neišsenkančios versmės.
♥♥♥♥
JONINIŲ NAKTIS
Šiąnakt uždekim laužą meilės
Ir supinkim vainiką širdžių.
Vis labiau svaigins galvas mums gailės,
Kai ieškosim paparčio žiedų.
Stebuklingąją Joninių naktį
Aš tau noriu, brangioji, kartot,
Kad iš meilės galėčiau sudegti,
Kad tau širdį galiu atiduot.
Leisk, mieloji, tave apkabinti,
Prisiglausti arčiau prie širdies.
Leisk kasas tau šiandieną išpinti
Ir pabūkim, kol žvaigždės išblės.
O ryte saulei kylant virš šilo,
Mes sugrįšim namo per laukus.
Vieversiai sudrums rytmečio tylą,
Rasa vilgys mums kojas basas.
♥♥♥♥
