##

## 

NERAMUS LAIKMETIS

XLI  

„O kur tu buvai visus tuos kelerius metus?“ – pasidomėjo pabėgęs vergas, tuo laiku jau tapęs religiniu fanatiku.

Ipatija rimtai atsižvelgė į Oresto patarimą „neskubėti į peklą“. Truputį patylėjusi, ji ištarė: „Aš keliavau, įvairių žmonių mačiau, bendravau, mokiau ir pati mokiausi…– „Ir kur gi tu buvai?” I

Ipatija paminėjo keletą buvusios Vakarų Romos imperijos šalių. “Dabar štai grįžau. Ketinu ir toliau žmones šviesti“. – „O kam? Ar bažnyčia nesuteikia žmonėms reikalingų žinių, pamokymų?“ – „Būtent, kad suteikia, bet nemoko patiems ieškoti,“ – ištrūko Ipatijai. – „Na, žiūrėk kaip išmanai,“ – bambtelėjo parabalanas ir neatsisveikinęs paliko būstą.

Ipatija nepergyveno dėl to, kad nebuvo mokinių. Daug nesvarsčiusi, ji paėmė iš Pirmtakų Planetos atsivežtą popierių bei tušinuką (jų atsivežė pilną krepšį), sėdo prie stalo ir pradėjo formulių išvedinėjimą.

Nuo ko gi pradėti? Nuo geometrijos! Vis nuo tos pačios geometrijos, kurią ji pamėgo dar ankstyvojoje vaikystėje, kai vis piešdavo apskritimus, einančius per trikampių viršūnes. Nuo geometrijos link dvimačių skaičių. Taip norisi apie juos papasakoti! Tačiau kol kas nėra kam. Tai ką gi daryti? Eit į gatvę ir dalinti lapus?

Ne, negalima. Pamatys, suims kaip raganą. Ir ne faktas, kad Orestas galės pagelbėti.

Ipatija rašė daug. Kelias dienas, paskui mėnesius… Ir 411 metų pabaigoje mokslininkę surado vienas buvęs jos mokinys.

Pagaliau ji galės su kažkuo pasidalint jai apsireiškusiomis tiesomis!

Bet ir jam Ipatija neatskleidė, kur ji buvo 407 – 410 metais. Mokslininkė puikiai suprato, jog kai vyksta globalūs pasaulio pokyčiai, pasikeičia ir žmonės. Jos tėvo persivertimas – akivaizdus to pavyzdys. Ir kur jis dabar? Bet tai jo, o ne jos reikalas, nes jo siela nėra jai gimininga.

Mokinys klausėsi, mėgino suprasti. Bet viskas klostėsi žymiai lėčiau negu ji kadaise įsivaizdavo. Jie ir elementariąją geometriją sunkiai suprato, o čia dar dvimačių skaičių plokštumoje…

Bet jis atsivedė kitą, tas dar kelis… ir 412 metų pradžioje Ipatija vėl turėjo dešimtis mokinių.

Žingsnis po žingsnio… Jai pavyko pradėti įgyvendinti savo sumanymą – pasidalinti su savo mokiniais tuo, kas jai atsivėrė Pirmtakų Planetoje („kol keliavau po įvairius kraštus,“ – sakė mokslininkė savo mokiniams). Nors ir ne visi suprato Ipatijos matematiką, bet pažangos vis dėlto būta.

412 metai Aleksandrijoje buvo itin neramūs. Mirė arkivyskupas Teofilis. Jo vietą užėmė jo sūnėnas Kirilas. Jis, aišku, turėjo varžovų. Tačiau „sudalyvavo“ parabalanai, kurie ir įkėlė jį į „sostą“.

Atėjus Kirilui, sustiprėjo „pagonių“ bei judėjų persekiojimas. Būtent tada ir būtent Aleksandrijoje prasidėjo pirmieji žydų pogromai. Pasiglemžę jų nuosavybę, žydus žudė, o likę gyvi slapstėsi, daugelis gi iš viso paliko Aleksandriją. Ir šis miestas, per amžius garsėjęs gausia judėjų diaspora, neteko tūkstančių gyventojų.

Prefektas Orestas (pasaulietinė valdžia) mėgino visam tam priešintis, bet karinių pajėgų buvo nedaug, jos buvo pakrikusios bei pasimetusios. Tuo tarpu fanatikų minia, kurios branduolį sudarė parabalanai, buvo kur kas stipresnė.

Kartą Kirilas pasiūlė Orestui „susitaikymą“ – pabučiuoti evangeliją jo rankose. Tačiau Orestas tokį pasiūlymą atmetė. Juk tai reikštų bažnytinės valdžios viršenybės pripažinimą.

Tuomet arkivyskupas vėl pasišaukė jam ištikimus parabalanus ir vienuolius-klajoklius, kurie (Kirilas tarsi liko nuošaly) apsupo prefekto karietą, šaukdami, kad šis yra pagonis ir Dievo priešas. Vienas iš parabalanu – Amonijus metė akmenį ir sužeidė Orestą. Prefekto apsauga sugavo Amonijų ir mirtinai jį uždaužė. Kirilas kaipmat paskelbė šį šventuoju Feonu, kankiniu už tikėjimą.

Orestas mėgino telkti visus Kirilo priešininkus – likusius judėjus, senųjų romėnų bei graikų dievų garbintojus, nuosaikiuosius krikščionis. Ipatija taipogi buvo prefekto pusėje. Ji tikino, kad visus konfliktus reikia spręsti civilizuotai, vadovaujantis protu.

Bet „mašina“ jau buvo užvesta. Pasklido gandas, esą būtent Ipatija savo kerais paveikė Oresta, atstumdama jį nuo bažnyčios. Ir ją apkaltino raganavimu.

Juk bažnyčia negali pralaimėti prieš filosofiją! Reiškia, tai kerai… 

(B. d.).