##

## 

PIRMIEJI ŽENKLAI

XL 

Ipatijos santykiai su prefektų buvo geri: Orestas palaikė ją, o ji – Orestą. Todėl mergina ryžosi atskleisti jam tiesą. „Aš ketverius metus buvau Pirmtakų Planetoje, daug ką patyriau, dėsčiau Universitete, pavadintame mūsų imperatoriaus Nerono garbei. Bet po to įvykių sūkuriai nurodė man kitokį kelią. Tai kelias į liepsną. Ir štai esu čia, pasiryžusi viskam!“

Orestas trumpam neteko balso, po to ištarė: „Ipatija, dabar negalima, negalima, negalima apie tai kalbėti. Iš karto sučiups kaip raganą, o paskui… Ir Teofilis, ir Konstantinopolio krikščionių vadai skleidžia nuostatą, esą Žemės žmonės – vieninteliai šiame geocentriniame pasaulyje, o Saulė, žvaigždės ir klaidžiojantys šviesuliai (taip tuomet buvo vadinamos planetos – past.) tėra tik priedėliai prie Žemės, kuri yra Visatos centre. Jie mano, kad tie ateiviai, su kuriais per šimtmečius bendravo romėnai bei egiptiečiai, yra šėtonų įsikūnijimai!“

„Tai kaip tuomet bibliniai raštai? Juk ten ir karietos, ir milžinai…“ – stebėjosi Ipatija.

„Viskas ištrinta dar beveik prieš šimtmetį Nikėjos susirinkime! Palikta tik tai, ko reikia aklajam tikėjimui, valdymui bei paklusnumui. Yra, aišku, ir nuosaikiųjų krikščionių, nuoširdžiai tikinčių, kad naujasis tikėjimas neša gėrį, meilę bei atlaidumą, bet ir jie rizikuoja būti paskelbti eretikais. Štai neseniai sučiupo ir nugabeno į Konstantinopolį vieną šventiką, pas kurį buvo rasta „neteisingoji“ evangelija! Ir aš niekuo negalėjau jam padėti. Po to, kai prieš keletą mėnesių buvo užgrobta ir suniokota Roma, kariuomenė pakriko, kadaise buvę narsūs kariai ėmė manyti, kad ne jie, o juos reikia ginti… Tačiau kas? Dabar mūsų negausiose karinėse pajėgose, kurios formaliai yra dar man pavaldžios, klesti suirutė, girtuoklystė bei panika. O fanatikų, klajojančių vienuolių bei parabalanų minios yra itin gerai organizuotos ir pavaldžios tiesiogiai Aleksandrijos arkivyskupui, todėl griaunamieji procesai, kadaise apėmusieji klestėjusią Romos imperiją, jėgų balansą susidariusioje dvivaldystėje padarė neįmanomą. Mes su arkivyskupu jau nebe konkurentai, o priešai. Ir nors mano, pasaulietinės valdžios, pusėje Konstantinopolyje yra atitinkamų jėgų, aš jaučiu, jog atomazga jau arti…“

„Tuomet kovosime kartu! Padėsiu viskuo, kuo tik galiu, Orestai!“ – „Tu tik tylėk apie tą planetą, jei gali…“ – „Jeigu galėsiu,“ – trumpai, be pažadų ir patikinimų ištarė Ipatija.

…Ji atėjo į savo namus. Keista, bet ten niekas nebuvo įsibrovęs, o jeigu ir buvo (juk, pasak Oresto, jos ieškojo!), tai nepaliko vizualių pėdsakų. Netgi filosofiniai rankraščiai nepaliesti.

Ipatija iškabino skelbimus, kad nuo rytojaus ji tęs savo pamokas su visais, kas tik panorės ateiti. Kitą dieną atėjo tik vienas žmogus, vilkėjęs parabalano rūbus.

„Aš atėjau pasikalbėti“.

Mergina pakvietė jį vidun. Bet kodėl nėra mokinių? Ji vakar anksti nuėjo miegoti, tad nežinojo, jog iš vakaro bažnytinė valdžia išplatino skelbimus su grasinimais visiems, kas tik „išdrįs ateiti kalbėtis su pagone“.

Masiškai „pagonys“ dar nebuvo suimami, jei tie neskleidė savo pažiūrų (ką laikyti ir ko nelaikyti nuomonių sklaida sprendė parabalanai), bet stengėsi laikyti juos socialiai bei dvasiškai izoliuotus nuo kitų žmonių, kurie ir pabijojo ateiti. Jie greitai netgi galvoti bijos! Už juos mąstys vyskupai bei parabalanai.

„Aš atėjau su taika, kol kas su taika, – paaiškino parabalanas ir tęsė – Ipatija, nebendrauk su prefektu, neįsileisk jo į savo užsiėmimus, kadangi nedaug jam beliko. Bendravimas su tavimi jį veikia blogai, nes jis dažniau ginčijasi negu tiki ir negali susitaikyti su arkivyskupu Teofiliu, o tai skaldo žmones, valdžia gi turi būti viena.“.

Ipatija klausėsi tyliai. Tegu jis supranta tą tylėjimą kaip tik nori.

„O kur tu buvai visus tuos kelerius metus?“ – pasidomėjo tas pabėgęs vergas, tuo laiku jau tapęs religiniu fanatiku.

(B. d.).