I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
18934
D.: „STRĖLĖ“. FANTASTINĖ APYSAKA „IPATIJA. LIKIMAS IR PALIKIMAS“
XXXIX
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2026-10-18
##
##
IR VĖL ALEKSANDRIJOJE
XXXIX
Palydėjusi akimis žvaigždute virtusį erdvėlaivį, skraidinusį Sidana į Osirio (taip Ipatija Egipto dievybės garbei vadino Sirijų) sistemą, mergina nuėjo Nilo pakrante, kur jai pavyko sustabdyti pakeliui vykusį vežimą, kurio vadeliotojas sutiko nuvežti Ipatiją į Aleksandriją. Jis neseniai ten apsigyveno, tad Ipatijos neatpažino.
Mergina suprato, į kokią aplinką grįžta. Jau pirmosiomis sekundėmis jai buvo leista tai suprasti („Raganos! Raganos!“). Bet Ipatija suvokė – grįžti reikia. Todėl – tik pirmyn! Kiekvienas turi būti savo poste, kiekvienam – savo kelias, savoji laimė, savasis išpirkimas…
„Ragaudama paskanavau lašelį medaus ir štai aš keliauju mirti,“ – prisiminė ji kažkodėl.
Aleksandrijoje Ipatija kiek nusiramino. Aplinkui šmirinėjo parabalanai (vakarykščiai vergai, kuriems visuotinė suirutė padovanojo laisvę), barzdoti vienuoliai, retkarčiais rodėsi kariai (kokie gi nepanašūs jie buvo į narsius karius, kadaise ginusius Romos imperija!), bet niekas jos nepuolė, negriebė už rankų, prieš ją nenaudojo jokio smurto.
Štai ir prefektūra. Ar yra Orestas? Gal jį nužudė arba nusiuntė į kitą regioną?
Bet Aleksandrijos pasaulietinės administracijos vadovas buvo vietoje. „Ipatija! Kurgi tu buvai visus tuos metus?!“
Panašu, jog Orestas nežinojo, džiaugtis jam ar nerimauti. Juk Aleksandrijoje jau buvo įsisiautėjusi dvivaldystė, nė kiek nepriminusi pusiausvyros. Arkivyskupas Teofilis ir jo parabalanai visur kėlė sumaištį, siekė įtvirtinti absoliučią bažnytinę valdžią. Kariai, o jų nebuvo daug, jau sunkiai sulaikė parabalanų bei iš aplinkinių kraštų atklydusių vienuolių minias. Roma neseniai krito. Aleksandrija valdyta iš Bizantijos, tačiau Rytų imperija tik pradėjo kurtis ir Aleksandrijai ji neskyrė dėmesio.
iš Oresto, kuris visada buvo jai palankus ir netgi kartais lankėsi jos pamokose, Ipatija išgirdo daug naujienų. Orestas pasakojo: „Dabar mūsų atrama – ir nuosaikieji krikščionys („Mūsų tikėjimas nesuderinamas su jokia prievarta, mes turime mylėti ir savo priešus“), ir daugiaamžė judėjų diaspora, ir tie, kas garbino senuosius romėnų ir graikų dievus (dabar juos įvardijo kaip pagonis, ir bažnytinė valdžia reikalavo jų persekiojimo). Mums reikia dėti visas pastangas, siekiant šių prieštaringų jėgų vienybės. Bet kur tu visą tą laiką buvai, Ipatija?“
(B. d.).
