##

## 

Į ŽEMĘ

XXXVII 

Kaip paaiškinti Sidanai? Kaip galima apskritai kam nors paaiškinti tai, ko ir pati iki galo nesupranti? Jeigu tavo ranka laiko rašiklį, tuo tarpu ji yra valdoma kažkokios nematomos jėgos, tai kaip, na kaip tu paskui paaiškinsi skaitytojams, kodėl parašei „taip, o ne kitaip“. Juk tu iš tikrųjų nerašai! Tu tik užsirašinėji apreiškimą! Tas pats liečia ir mūsų poelgius. Tas pats pasakytina ir apie nuostabiosios Ipatijos sprendimą, nes ne ji nutarė. JI TIK SEKA PASKUI APREIŠKIMĄ.

Ipatija suvokė, kad susiklosčiusiomis sąlygomis jos misija šioje stebuklingoje planetoje baigta, o ją tęsti reikia pačiame Galaktikos pragare – Žemėje. Ir mergina štai taip atsakė Sidanai:

„Viskas, kas man buvo nutikę per tuos ketverius metus, yra neįkainojama. Bet šis etapas jau išsėmė savo galimybes,  todėl Visatos Protas man jau rodo kitokį kelią“.

Sidana puolė prie telefono. „Ralia, Ipatija ketina išvykti į Žemę, bet juk ten jos laukia mirtis!“

Iš garsiakalbio nuaidėjo Princesės Ralgijos balsas: „Tai yra jos pasirinkimas, Sida! Bet svarbu sužinoti, kokia jėga tai jai padiktavo. Tuojau pat vykite pas mane,“ – ramiai, be emocinių protrūkių ištarė Pirmtakų Princesė.

„Papusryčiausime mašinoje. Važiuojame,“ – tyliai pratarė Sidana. – Z-erdvėlaivį į stotį, mašiną prie namo!“ – jau skambiu plieniniu balsu ištarė ji per selektorių.

Greitai jos jau buvo Gvianoje, Andromedos rūmuose. O štai ir pati Princesė.

„Ipatija, kodėl tu nusprendei palikti misiją?“ – „Aš ryžausi lemtingam žingsniui ne tam, kad palikčiau misiją, o tam, kad ją įvykdyčiau. Taip man paliepė Visatos Protas,“ – atsakė Ipatija. – „Bet mes juk negalime suprasti visų Jo paliepimų, nes nežinoma yra Jo valia. Pakalbėkime apie artimesnius dalykus. Vargu ar tu Žemėje ką nors suspėsi, tave nužudys. Bet svarbiausia netgi ne tai. Tave nužudys ne kažkokie atsitiktiniai išsigimėliai, o tie, kas jau praktiškai užgrobė Žemę! Tave nužudys valdžia, įsiviešpatavusi per gaisrus ir smurtą priešingai Visatos Proto valiai! NE TIK FIZIŠKAI, BET IR DVASIŠKAI. Paskelbs prieše, nusikaltėle…“

Ipatija, kiek patylėjusi, atsakė: „Taip, viskas taip. Bet juk Istorija…Istorija – tai Mūza, kuri viską išaiškins ir sudėlios į vietas.“ – „O ne, Ipatija, čia tu klysti. Istorija, tai jokia mūza. ISTORIJA – TAI NUGALĖTOJŲ PALEISTUVĖ, kurią rašo būtent nugalėtojai. Pralaimėjusius jie įmindo į purvą ir paskui iš to purvo lipdo kokias tik nori skulptūras. Mes, Pirmtakai, pralaimėjome mūšį Žemėje. Tai pripažįstame. Nugalėjo barbarai. Jie ir rašo istoriją. Didvyriais taps tik jie patys ir jų palikuonys, o tave pasmerks daugybei šimtmečių. Istorija- tai paleistuvė!“ – „Net jeigu ir taip, Princese, aš negaliu pakeisti savo sprendimo, nes niekas man jo neįbruko“.

Ir tada Princesė tarė: „Gerai, rytoj. Šiandien susirink viską, kas tau yra reikalinga. Erdvėlaivis tavęs lauks rytoj, Baltosios Kometos regiono stotyje. Sidana sužiūrės. Ištvermės tau, Ipatija!” – „Aš ne tik sužiūrėsiu, aš ir skrisiu su Ipatija!“ – netikėtai pareiškė Sidana. – „Nėra reikalo,“ – ramiai, be emocijų ištarė Princesė. Sidana nepradėjo ginčytis, tik linktelėjo.

Kai jos vyko atgal, Sidana pašnibždėjo Ipatijai į ausį: „Aš skrisiu su tavimi, tik iš karto grįšiu atgal, Žemėje neužtruksiu“. Ipatija taip pat nesiginčijo, tik linktelėjo. Bet ji be galo džiaugėsi tuo, kad dar nors keletą dienų praleis su šia nuostabia mergina, prie kurios labai prisirišo…

Ir buvo vakaras, ir išaušo rytas. Kitos dienos rytas. Štai jos abi erdvėlaivyje. Jo pilotė – Amazonė Strugaja, daugybę kartų skridusi į Žemę ir žinojusi, kur nuleisti kapsulę. Pačiam erdvėlaiviui Žemėje susiklosčiusiomis sąlygomis geriau netūpti netgi Egipte, kuris anksčiau buvo itin palankus Pirmtakams.

Erdvėlaivyje jos kalbėjosi, ragavo rausvosios kriaušės vyno, apsikabinusios kartu atsijunginėjo erdvėlaivio telepertacinių šuolių metu…

Per pirmuosius du šuolius Ipatija nieko neregėjo, o  trečiojo šuolio metu ji išvydo savo tėvą, kuris ilgai žvelgęs į ją galiausiai kimiu balsu tarė: „Na tai ką, grįžti? Anksčiau aš maniau, kad tu kvailė, bet man išaiškino – tu ragana! Tad gerai, kad grįžti. Gausi, ko nusipelnei!“

„Ir sukils brolis prieš brolį, sūnus prieš tėvą, ir tėvas prieš dukterį“ – kažkodėl prisiminė Ipatija.

„Tu ne mane, tu save išdavei,“ – atsakė ji apsireiškusiam tėvui.

(B. d.).