##

## 

EPILOGAS

XLIII  

Ir tik jūs, tamsos tarnai,

mirsite…

Ipatija jau nejautė skausmo, bet juto neįprastą lengvumą, matė savo budelius, draskiusius odą nuo jos bejausmio kūno, regėjo kiekvieno jų fanatiškos neapykantos grimasos iškreiptą veidą.

Žmonės, tai jums yra laimė – kankinti, žudyti ir tuo džiaugtis? Jūs dabar nuolatos naikinsite kiekvieną, supratusį, ką jūs nešate žmonijai…

Bet manęs jūs nenužudėte! Aš čia, aukštumoje virš jūsų! Esu gyva, o gyvastis viešpatauja visoje Visatoje! Ir tik jūs, tamsos tarnai, mirsite…

Ipatija pajuto greitojo skrydžio būseną. Ji atvirai žvelgė į visas puses, o įvairios kliūtys, kurias marieji sukūrė mirtingiesiems, jai tapo skaidrios ir įveikiamos.

Ji atitrūko nuo Žemės ir iki tol nepažintu judesiu nulėkė link žvaigždžių, bet pamatė ne tuos šviesulius, kurie žavėjo ją Žemėje arba ten, viešnagėje. Ji išvydo žvaigždes, kurios judėjo, mirgėjo įvairiausiomis spalvomis, o svarbiausia – nuo jų sklido melodija „Mirtis sunaikinta, galime mes gyventi…“

Viešpatie, ta pati giesmė! Ir melodija ta pati!..

O kas gi yra šios žvaigždės, nematomos anoje Visatoje? Išėjusieji gyvenimai? O gal naujųjų įsikūnijimų židiniai, pirmapradžiai impulsai?

Lozalija, ir tu čia?

Priešais Ipatiją iškilo būtybė, spinduliavusi šviesą bei rimtį.

Angelas sargas. Kiekvienam iš mūsų lemta su juo susitikti ir nieko nepavyks nuo jo nuslėpti.

Ipatijos jis nieko nepaklausė. Pasiteiravo ji: „Kur Loza? Man nieko nereikia, esu laiminga, patekusi čia bei suvokusi, jog nuolat, visados ėjau link šio pasaulio. Bet noriu susitikti su Loza ir būti su ja amžinai. Ji yra mano gyvenimo prasmė, be to, aš žinau, kad ji taip pat laukia manęs!“ – „Tai skrisk pas ją! Ji išties tavęs laukia…“ – „Bet kur?“ – „Tiesiog prisimink ją, o  minties galia nuskraidins tave teisingąja kryptimi…“

Ir štai Ipatija jau virš plačiosios jūros, veikiau – virš vandenyno esančios tos pačios margaspalvės žvaigždės. Tačiau ne ji, kokia nuostabi bebūtų, spinduliuoja tą ryškią, akinančią šviesą, vandenyno lygumos atspindį … Tad iš kur ši akinanti šviesa?

Ir tada suprato – šviesa nebūtinai turi šaltinį. Ji yra aukščiau. TIKROJI ŠVIESA – TAI VISŲ ŠVIESULIŲ PIRMAPRADIS IMPULSAS, nes tik ji galėjo sukurti viską, kas yra šviesaus bei nuostabaus Visatoje.

Ipatija puolė į bekraščio vandenyno bangas. Dabar ji jau nesibaimino nei bangų, nei gilumos, nei praradimų, kadangi suprato, jog šiame vandenyne neįmanoma nuskęsti ir galima plaukti kiek tik nori bei kur tik nori. Ji prisiminė, kaip plaukiojo Laros ir Zuki jūroje, kaip ieškojo Lozalijos, kai jas skyrė didžiulės bangos.

Loza!

Ipa!

Loza!

Ipa!

Dabar Ipatija suprato, kad jokie bangavimai jau neišskirs judviejų. Vandenynas bekraštis, bet ir meilė, ir jos galia neturi ribų.

Žvaigždės giedojo toliau. Aplinkui spindėjo šviesa, bet nuo jos neskaudėjo akių, nes nebuvo šiame gyvenime tokių dalykų kaip skausmas.

„Kai nugalės Šviesa – visos negandos dings,“ – anksčiau sakė jai Lozalija.

Ir…Šviesa nugalėjo! Bet kol kas tik jai, tik jos pasaulyje…

„Loza!“ – aidi virš to bekraščio vandenyno bangų. – „Ipa!“ – “Loza!” –“Ipa!” –“Loza!” – “Ipa!” – “Tu kur?” – „Aš čia!” – “Atplauk!” – “Jau plaukiu…”