Jonas Paulauskas
Ar dar moka žmonės juoktis?
Humoro jausmas – tai natūralus žmogaus poreikis.
Mokėti juokauti – sveika
Kaip teigia asmens sveikatą nagrinėjantys mokslininkai, kartas nuo karto gerai pasijuokti, kol paskausta pilvas, ne tik smagu, bet ir biologiškai svarbu besilinksminančiojo organizmui. Toks polinkis ne tik prailgina gyvenimą, bet taip pat turi galią naikinti žmones skiriančius barjerus, ištrinti takoskyrą tarp skirtingų tautų, nevienodų kalbų ir individų.
Skirtingas humoras – ar gerai?
Juoko objektas, tiesa, dažnai būna skirtingas. Kodėl vieni juokiasi iš tiek savų, tiek svetimų nelaimių, kiti – iš absurdų, treti – iš savęs?
Viena iš teorijų byloja, kad mąstančios būtybės humoro jausmas susijęs su jo asmenybės bruožais. Pavyzdžiui, šaipymasis iš savęs siejamas su neurotiniais sutrikimais, o tyčiojimasis iš kitų – su išsilavinimo, kultūros stoka. Todėl negatyvūs, dažnai susirūpinę ar į depresiją linkę žmonės įprastai būva erzinimosi, šaipymosi šalininkai.
Bet noriu akcentuoti, jog pozityvus humoras – šmaikštus požiūris į gyvenimą yra būdingas daugeliui tautų. Pabandysiu trumpai apžvelgti, kaip juokauja skirtingos pasaulio tautos.
Kaip juokauja pasaulio tautos
Žinomas britų talentas kurti aštrias satyras ir skaudžiai replikuoti. Beje, sarkazmas ir savikritika yra susiję su šios tautos vyrų ir moterų genais, kurių neturi, pavyzdžiui, amerikiečiai.
Pirmiesiems įgimtas gali būti tiek pozityvus, tiek ir negatyvus humoras. Juokavimas ir teigiamos gyvenimo pusės įžvalga tame linksminimosi reikale – daugelį žmonių vienijantis bruožas, tačiau tik Jungtinėje Karalystėje pastebimas neigiamo humoro ir genetikos ryšys. Antai ten televizijos laidose nevengiama kandžių replikų ar pasišaipymo. Tad nenuostabu, jog britų pamėgti serialai „Fawlty Towers”, “Blackader” ir “The Office” pasižymi agresyviai sarkastišku ir šmeižikišku humoru. Tiesa, šį jie stengiasi išreikšti kiek galima subtiliau ir intelektualiau. Pavyzdys – visų pamėgtas komiškas serialas “Mister Bean”.
Taip pat sakoma, kad iš minimos tautos atstovo pasišaipyti neįmanoma: kol koks nors užsienietis sugebės tai padaryti, tas jau pats sugebės į save nukreipti pašaipos strėles. Mat dažnam britui juoktis iš saves natūralu, ko, deja, negalima pasakyti apie lietuvius – pašaipią repliką sau pasakyti galėtų tikrai ne kiekvienas lietuvis.
Tuo tarpu JAV televizijos programose humoras įprastai kiek švelnesnis. Pavyzdys –populiarus, kupinas protingų ir nevulgarių sąmojų amerikiečių komedijinis serialas “Friends”. Mokslininkai teigia, kad šiai tautai įgimtas pozityvus pajuokavimas, bet negatyvaus šaipymosi (erzinimosi) jie gali su laiku išmokti.
Australų humoras dažnai būna paremtas išgalvotu personažu apsimetančio žmogaus nuotykiais realiose gyvenimo situacijose. Jie taip pat mėgsta „išdūrinėti“ vieni kitus, pasakodami tikras istorijas ir į jas įpindami prasimanytų akcentų, tuo pačiu stebėdami klausytojo reakciją – ar šis „pasimaus“. Šitaip tuo užsiimantys susiformuoja nuomonę apie savo pašnekovą.
Pietų Europos gyventojai juokauja dažnai, be to, priešingai nei subtilumą jaučiantys britai, tiesmukai. Pavyzdžiui, italai pasižymi aštriu, cinišku humoru bei mėgsta juoktis iš to, kas visuomenėje suvokiama kaip „tabu“ – iš rasizmo, politikos ar net žmogaus prigimties.
Tuo tarpu linksmu gyvenimo būdu pasižymintys ispanai mėgsta atvirą ir absurdišką linksmumą. Juokaudami jie irgi nevengia politinių, nacionalistinių ir seksualinių temų. Žinomi kaip juodojo humoro fanai.
O štai prancūzų linksmumo jausmas ne visuomet suprantamas užsieniečiams. Neretai anie gali atrodyti kiek nemandagūs ir užgaulūs, mat, užuot pašiepę save, mėgsta pasijuokti iš kitų (kaip ir lietuviai). Patyčių kupinam prancūziškajam humorui reikalingas taikinys, į kurį galėtų būti nukreiptos pašaipų strėlės. Todėl prancūzai dažnai šaiposi iš savo kaimynų, sakydami, kad belgai kvaili, pietiečiai –tingūs, o Prancūzijos Overnė regiono gyventojai – pigūs.
Mūsų tautiečių lietuvių visuomenėje žymi dalis linksmybių prisodrinta iš rusų perimto gana tiesmukiško, žiauraus bei nenugludinto humoro, kuris atsiskleidžia ir dabartinio lietuvių jaunimo pamėgtuose filmuose „Zero“ ar „Redirected“/ ‚Už Lietuvą!“. Tiesa, mūsų komikas, vertėjas Paulius Ambrazevičius teigia, kad yra dar viena lietuvių problema, dėl kurios dažnai nemokame juokauti viešoje erdvėje – baimė nesusimauti, kadangi labai daug mūsiškių bijo iš savęs pasišaipyti.
Tiesa, kai kurios šalys yra stereotipizuojamos kaip apskritai neturinčios humoro jausmo. Viena tokių valstybių – Vokietija, kuri Badoo.com apklausoje buvo išrinkta kaip mažiausiai sąmojingas kraštas. Manoma, kad ta tauta daugiau dėmesio skiria racionalumui ir efektyvumui nei linksmumui. Todėl britai ir mėgsta pašiepti stereotipinį vokietį, jį vaizduodami kaip negailestingai efektyvų inžinierių, stokojantį aprašomo jausmo. Tačiau patys vietos gyventojai teisinasi, jog sauso vokiško humoro stereotipas neteisingas, kadangi dėl skirtingų šnektų struktūrų versti juokelius iš vienos kalbos į kitą ne visuomet paprasta.
Retsykiais kultūriniai skirtumai ir toks nesusikalbėjimas iš tiesų gali tapti kliūtimi suvokiant kitų šalių pomėgį juokauti. Pvz. 2012 metais populiariame Kinijos laikraštyje pasirodė straipsnis, kuriame buvo rašoma, jog Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas išrinktas seksualiausiu 2012-ųjų planetos vyru. Tačiau publikuodami šį straipsnį kiniečių žurnalistai rėmėsi informacija iš satyrinių naujienų svetainės „The Onion“, kurioje, deja, žinios pateikėjas nesuprato išgalvotos naujienos.
Humoristiniai nesusipratimai, beje, nutinka ir šnekantiems ta pačia kalba. Kai vienas britų turistas Tviteryje pajuokavo apie Marilyn Monroe iškasimą iš po žemių Los Andžele, oro uoste jį pasitiko saugumo agentai, atvykę patikrinti, ar vaikinas su savimi nesigabenąs kastuvo. Panašus įvykis atsitiko ir su mūsų tautiečiu Arūnu Valinsku, pajuokavusiu apie Vilniaus oro uosto užminavimą (portalas Anglija. today).
Profesionalus humoras Lietuvoje
Dabar pereinu prie konkretesnių dalykų – Lietuvoje profesionalų humorą kuriančių specialistų. Pas mus yra feljetonistų bei satyrikų grupės. Pirmajai priklausytų Vytautas Baltakis, Vilius Bražėnas, broliai Bulotos (Jonas ir Juozas), Jonas Čepaitis, Adomas Dambrauskas–Jakštas, Romualdas Giedraitis, Juozas Gurauskis, Jeronimas Ignatonis, Kazys Jakubėnas, Julius Janonis, Liūnė Janušytė, Konstantinas Jasiukaitis, Leonas Kiauleikis, Antanas Krikščiukaitis, Petras Skodžius, Ignas Šeinius, Juozas-Tumas Važgantas, Benediktas Veliška, kiti.
Prie satyrikų priskirčiau Henriką Baltrušaitį, Vincą Bartušką, Petrą Biržį, Joną Bulotą, Joną Chodzinskį, Jurgį Kimberį, Kazį Jakubėną, Martyną Jankų, Liūnę Janušytę, Leoną Kiauleikį, Antaną Krikščiukaitį, Albertą Lukšą, Algimantą Pabijūną, Juozą Pronskų Donatą Rodą, Vincą Steponaitį, Adolfą Strakšį, Rytį Tilvytį, Teofilį Tilvytį, Česlovą Valadką, Ritą Vinciūnienę, Vytautę Žilinskaitę.
Kai kurie humoristai priskirtini prie abiejų grupių –rašė ne tik feljetonus, bet ir kitus satyrinius kūrinius. Prie tokių universalių autorių būtų galima priskirti Ritą Baltušytę, Aloyzą Baroną, Vladimirą Beresniovą, Juozą Bulotą, Juozą Erlicką, Augustiną Gricių, Zenių Joną Jurgelaitį, Simoną Kobecką, Joną Laurinavičių, Anelijų Laurinavičių, Leonardą Matuzevičių, Leopoldą Mykolaitį, Vytautą Misevičių, Žilviną Skačkauską, Juozą Šnapštį – Margalį.
Taigi Lietuvoje, nežiūrint to, kad lietuviams, kaip rašiau, trūksta savito polinkio juokauti, buvo ir yra gana plati plejada humoro kūrėjų. Užtat šitas didelis būrys talentingų žmonių savo pastangomis ugdė tą jausmą mums. Ir jų spausdintas humoreskas, feljetonus, satyras skaitėme laikraščiuose „Balandis“, „Bezmėnas“, „Bentski laikraštis“, “Dagis“, „Dilgėlės“, „Dzūkų bizūnas“, „Juokdarys“, „Kultuvas“, „Kuntaplis“, „Pelėda“ (Čikaga), „Pipiras“ (Fildelfija“), „Pupų Dėdė“, „Žvirblis“,žurnaluose „Ežys“, „Erelis“, „Garnys“, „Yla“, „Kranklys“, „Raseinių Magdė“, „Šakė“, „Šluota“, „Tarka“, „Titnagas“, „Vapsva“, „Vėpla“, „Vėžys“…
Kitoje apžvalgoje pabandysiu palyginti anų ir šių laikų humoristus, rasti bendrų ir skirtingų jų kūrybos bruožų.
Informacijos šaltiniai – VIKIPEDIA, portalas ANGLIJA.today
