Knygių mišios
Tinklalapis www.dirst.lt gavo plungiškės Agnės Zėringytės rašinį apie jos pirmuosius įspūdžius Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovo Gintauto Černeckio asmeninėje bibliotekoje , apie ten vykusį knygų mylėtojų susirinkimą.
Žmogaus gyvenimas visada priminė jūroje besiblaškantį laivelį, kuris niekada nežinojo savo krypties ir paskirties. Kiekviena diena tampa nauju atradimu ir spėjimu, kam esi skirtas. Keisčiausia, jog dažniausiai ne mažytis likimo laivelis susiranda sau ramų uostą, o atvirkščiai. Dabar net negalėčiau pasakyti, kuris kurį susirado: knygų mylėtojai mane, ar aš juos.
Knygos visada vienydavo žmones, sukurdamos tam tikrą ryšį. Taip jos vienija ir Simono Daukanto bibliofilų klubą, kuriame daug moksleivių, mylinčių knygas. Jauniausi klubo nariai pradeda ieškoti tikrojo „aš“ literatūroje, stengiasi perprasti kiekvieno žodžio reikšmę; jį prisiminti ir įsisavinti. Knygos tampa gyvenimo būdu, išraiška, net komunikavimo proceso dalimi. Jaunam žmogui dažnai reikia stumtelėjimo į priekį, keleto padrąsinančių žodžių ir apsisprendimo galimybės. Taip aš ir atradau bibliofilų klubą. 
Sakoma, jog kambarys be knygų yra tik patalpa be sielos. Birželio 30 dieną Simono Daukanto bibliofilų klubo nariai susipažino su asmenine Gintauto Černeckio biblioteka. Į tą kambarį sutelpa visas gyvenimas: juk kiekviena knyga turi skirtingą pasakojimą, atvykimo istoriją ir vietą lentynoje. Jaunam žmogui, kuris dar tik pradeda kaupti savo gyvenimo biblioteką, tai kažkas didingo. Rodos, į vieną nedidelį kambarėlį galima sutalpinti praeitį, dabartį ir ateitį, kurios pasislėps po skirtingais viršeliais.
Tai buvo pirmasis mano gyvenime bibliofilų susirinkimas. Žingsniuodama namo suvokiau, jog užteko vos kelių valandų susipažinti su kiek kitokiu, dar nepaliestu knygų pasauliu, kuriame, tarp puslapių šnabžda išmintis.
Jaunam knygų mylėtojui dar reikia atrasti savo knygą, savo literatūrą ir savo filosofiją. Galbūt dar laukia ilgas ieškojimo kelias, tačiau, dalyvaujant knygių mišiose, tiesa atrodo esanti arčiau nei prieš tai.
