Paruošė Romualdas Černeckis 
Įdomybės: ciklas XIII
Apie senėjimo, kosmoso migravimo aktualijas, ugnikalnius
Mokslininkai rado būdą, kaip užkirsti kelią senėjimui
.2017 – 10 – 16
Už kirminų bei žinduolių gyvenimo tęstinumą atsakingas molekulinis mechanizmas identifikuojamas (atpažįstamas) atitinkama baltymų grupe. Tai teigiama Case Western Reserve universiteto mokslininkų pranešime, kuris paskelbtas žurnale „Nature Communications“
Betirdami specialistai išsiaiškino, jog genų aktyvumą reguliuojančių KLF (Kruppel tipo transkripcijos veiksnių) baltymų koncentracijos padidėjimas ar sumažėjimas sudaro sąlygas praliginti arba sutrumpinti apvaliųjų kirmėlių (Nematoda) Caenorhabditis elegans gyvavimą. Jie pažymėjo, kad KLF yra ne tik pas kirminus, bet ir pas žinduolius, tame tarpe pas žmogų. Šitie junginiai numalšina genų ekspresiją (išraišką), kuriai vykstant DNR panaudojama biopolimerų (natūralių medžiagų) sintezei.
Minima baltymų grupė taip pat kontroliuoja autofagiją (normalų ir valdomą ląstelės savęs virškinimo procesą), tuo prisidėdama prie defektinių ląstelių, jų organoidų bei gyvybės funkcionavimo šalutinių produktų naikinimo. Sumažėjus KLF lygiui ląstelėse kaupiasi toksinės medžiagos, o tai organizmą sendina. Be to, šios ląstelės reikalingos kraujotakos organų funkcionavimo palaikymui, o jų netekimas išprovokuoja hipertoniją, širdies – kraujagyslių ligas bei demenciją (silpnaprotystę).
Tyrime akcentuojama, jog žmogaus organizme padidinus KLF koncentraciją galima ženkliai pratęsti gyvenimą.
Mokslininkai aptiko milžinišką Žemės dvynių siurbikę
2017 – 10 – 14
Prinstono universiteto (JAV) astronomų kolektyvas aptiko žvaigždę HD 240430. Ištyręs objekto cheminę sudėtį, jis rado Žemės tipo planetų absorbavimo pėdsakus.
Kaip pranešama informaciniame pranešime žiniasklaidai (tinklalapis Phys.org), HD 240430 kartu su kitu kosminiu objektu – HD 240 429 (Kriosu) sudaro dvigubos žvaigždės sudėtį.
Ši sistema nutolusi nuo Žemės 350 tūkstančių šviesmečių atstumu. Jos, priklausančios tam pačiam tipui, kaip ir Saulė, amžius –daugmaž keturi milijardai metų.
HD 240430 tyrėjai aptiko neįprastai aukštą sluoksnius formuojančių mineralų lygį, tarp kurių magnį, aliuminį, silicį, geležį, chromą bei itrį. Tuo tarpu deguonies ir azoto junginių dydis buvo sąlyginai menkas. Taigi pastarojoje nustatytos prie aukštos temperatūros (didesnės nei 1500 kelvinų) galinčios sukietėti medžiagos. Paprastai jos yra Žemės tipo planetose, galinčiose būti netoli gimtosios žvaigždės, ir tuo besiskiriančios nuo dujinių milžinų, pavyzdžiui, Jupiterio arba Saturno.
Mokslininkai paskaičiavo: tam, kad gauti pastebėtą kiekį sluoksnius formuojančių mineralų, HD 240 430 turėjo įsiurbti apie 15 uolėtų planetų.
Tyrėjai – Jeloustouno superugnikalnis išsiverš mūsų amžiuje
2017 – 10 – 13
Remdamasis Arizonos universiteto mokslininkų tyrimais tarptautinis žurnalas „Nacional Geogrraphic“ rašo, jog Jelousstouno superugnikalnis gali išsiveržti jau po kelių dešimtmečių.
Anksčiau manyta, kad lydalo apimtis kalderosoje (dauboje ugnikalnio viršūnėje) kritinę masę tepasieks tolimoje ateityje. Tačiau paskutinio super – išsiveržimo iškasamų vulkaninių pelenų likučių analizė parodė, jog magmos burbulą formuojantys geoterminiai procesai vyksta gerokai greičiau. „Baisu įsivaizduoti, kiek nedaug tereikia laiko, kad snaudžiantis ugnikalnis pasiektų išsiveržimo ribą“, – komentare „New York Times“ pareiškė viena iš pranešimo autorių Hana Šamlu.
Tiesa, Jeloustouno vulkanų observatorijos darbuotojas Maiklas Poland abejoja mokslininkų išvadomis. Pasak jo, kalderos greito aktyvumo augimo galimybė negalima. „Nuolat vyksta kas nors įdomaus. Bet mes nematėme nieko tokio, kas priverstų mus galvoti, jog tyrime aprašyti magmos procesai realūs“, – papasakojo M. Poland NG žurnalistams.
Jeloustouno ugnikalnis yra Vajomingo valstijoje (JAV). Paskutinį kartą išsiveržęs prieš 640 tūkst. metų. Kaip tvirtina specialistai, šio super – ugnikalnio sprogimas savo pasekmėmis palygintinas su branduoliniu karu.
NASA išsiaiškino, kad prieš milijardus metų Mėnulyje buvo sava atmosfera bei ugnikalniai
2017 – 10 – 10
NASA agentūros tyrimas parodė, jog prieš milijardus metų Mėnulyje buvo sava atmosfera bei ugnikalniai. Apie tai praneša Science Alert.
Atmosfera susiformavo Žemės palydove išsiveržus ugnikalniams. Dujos jo paviršiuje susidarė taip greitai, kad nespėjo prasiskverbti į kosmosą. Dabar Mėnulyje jos nėra atmosferos, kadangi pastarosios egzistavimui jis neturi pakankamai stipraus magnetinio lauko bei užtektinos masės. Tokiu būdu, skirtingai nei Žemėje, bet kokios dujos apie Mėnulį greitai nupučiamos Saulės vėjais.
Panaudojusi palydovo regolito (sluoksnio) pavyzdžius, mokslininkų grupė nustatė, kad vulkaninis aktyvumas savo piką pasiekė daugmaž prieš 3,5 mln. metų, kai atmosfera buvo tankiausia. Iki išgaravimo ji egzistavo 70 mln. m. Tuo laikotarpiui, kai Mėnulyje buvo atmosfera, jis beveik tris kartus priartėjęs prie Žemės, todėl danguje atrodė didesnis.
Kosminių tyrimų mokslinis bendradarbis Devin Kring pasakė: “Šis darbas iš esmės keičia mūsų požiūrį į Mėnulį. Tai ne paprastas beoris akmeningas kūnas, bet anksčiau buvęs apsuptas atmosfera“.
Minima nauja informacija labai svarbi būsimiems kosmonautams ir misijoms į Žemės palydovą, kadangi tyrimai demonstruoja, jog lakios atmosferos medžiagos galimai nusėdusios kosminio kūno krateriuose.
Tam pasitvirtinus, Mėnulis galėtų būti ledo šaltiniu, kurį kosmonautai bei kolonistai panaudotų geriamam vandeniui gauti, maisto išsiauginimui bei kitoms reikmėms.
Kiek žmonių pražudė ugnikalniai
2017 – 10 – 10
Per paskutinius 10 tūkst. metų Žemės planetoje savo nirtuliu pasižymėjo maždaug pusantro tūkstančio ugnikalnių.
Didžiausias iš tokių istorinių kataklizmų -1815 m. Indonezijoje įvykęs Tamboros ugnikalnio išsiveržimas. Tada ugnimi alsuojantis kalnas sunaikino 10 tūkst. žmonių, dar 70 tūkst., likę be laukuose pelenais užberto derliaus, mirė nuo bado. Į atmosferą buvo išmesta tiek dulkių, kad kiti 1816 m. vadinti „metais be vasaros“.
Šie skaičiai įspūdingi, bet netgi jie blanksta palyginus su katastrofa, įvykusia prieš 74 tūkst. m. Tuomet Tombos super – ugnikalnis Sumatroje (Indonezija) planetai parengė kažką panašaus į „branduolinę žiemą“. Ji brangiai kainavo mūsų rūšiai: manoma, jog afrikietiška Homo sapiens populiacija, negandos momentu siekusi 100 tūkst. žmonių, vos ne akimirksniu sumažėjo 10 kartų.
Kiek ir kaip ugnikalniai pražudo nūnai? Tokiu nesmagiu klausimu užsiėmė Saros Braun ((Sarah Brown) vadovaujama mokslininkų grupė iš Bristolio universiteto (Jungtinė Karalystė). Pasinaudodami oficialiomis ataskaitomis ir biuleteniais, moksliniais straipsniais ir netgi žiniasklaidos publikacijomis ekspertai sukaupė statistikos duotybes bei atnaujino esančių duomenų bazes.
Pasirodė, kad nuo 1500 iki 2017 m. ugnimi alsuojantys kalnai nusinešė daugiau nei 278 tūkst. gyvybių – vidutiniškai apie 540 per metus. Beveik pusė tragedijų įvyko 10 kilometrų spinduliu nuo ugnikalnio, bet ir 180 km atstumas nesaugus.
Penkių km ribose nuo kraterio pagrindiniai žudikai – tai vulkaninės bombos. 5 – 15 km zonoje ši nepavydėtina pirmenybė priklauso šimtais km per valandą greičiu tekantiems piroklastiniams srautams su daugybe įkaitusių dusinančių dujų, pelenais bei akmenimis Esant dideliam atstumui didžiausi pavojai – cunamis, išmesti vulkaniniai pelenai bei purvo lava.
Tyrėjai taip pat pasidomėjo, kuo buvo žmonės, tapę šio baisaus gamtos reiškinio aukomis. Dauguma jų, žinoma, vietiniai gyventojai. Beje, dabar daugiau nei 800 mln. žmonių gyvena 100 km spinduliu nuo veikiančių ugnikalnių. Bet taip pat užfiksuota 561 turisto, 67 mokslininkų – vulkanologų,57 gelbėjimo tarnybų darbuotojų bei 30 žurnalistų žūtis.
Pažymėtina, jog daugelis jų, netoliese atlikę tarnybines pareigas ar asmeniškai smalsaudami, mirė visiškai arti kraterio ir nesant katastrofiniams išsiveržimams, o suaktyvėjus staigiems bei nestipriems „snaudžiančio“ ugnikalnio pliūpsniams. Todėl, kaip pažymi specialistai, „bendraujant“ netgi su taikingiausiais ugnimi alsuojančiais kalnais rizika turi būti pamatuota.
Mokslinis darbas buvo išspausdintas Leidinyje „Journal of Applied Volcanology“.
Šaltis išvijo žmones iš Afrikos
2017 – 10 – 11
Naujas Afrikos paleoklimato (meteor. praėjusių geologinių epochų klimatas) tyrimas parodė, kad migracijos priežastimi iš „žmonijos lopšio“ galėjo būti šalto sauso klimato periodai.
Protingas žmogus Afrikos rytuose pasirodė daugiau nei prieš 200 tūkst. metų ir iki 90 tūkst. m. paplito visame kontinente, pietuose, šiaurėje, o jau prieš 40 tūkst. m. mūsų protėviai pasiekė toliausius Eurazijos pakraščius, kai jų pagrindiniai konkurentai neandartaliečiai praktiškai paliko istorijos sceną.
Antropologams žinomi keli „išėjimai“ iš žemyno, vienas kurių įvyko daugmaž prieš 60 tūkst. m. – per Rytų Afriką bei Arabijos pusiasalį.
Šių tarpkontinentinių migracijų priežastys tarp specialistų tebėra diskusijų objektas. Dažniausiai jos susiejamos su klimato pokyčiais. Beje, dar 1965 m. Adeno įlankoje buvo surinkti iki 200 tūkst. m. amžiaus nuosėdinių uolienų pavyzdžiai. Džesika Terni (Jessica Tierney) iš Arizonos universiteto bei jos kolegos iš naujo juos išanalizavo, o rezultatus paviešino žurnale „Geology“.
Didžiausią dėmesį jie skyrė alkenui, ilgagrandininiam ketonui, kurį gamina fitoplanktonui priklausantys jūros dumbliai Prymnesiophyceae. Jų kiekis keičiasi priklausomai nuo paviršutinių vandens sluoksnių temperatūros, kas sudarė galimybes atsekti klimato dinamiką per paskutiniuosius 200 tūkst. m., su 1600 m. intervalu.
Tuo pačiu metu mokslininkai stebėjo sausumos augalų lapus dengiančių junginių pavyzdžių turinį. Mat kartu su nukritusiais lapais jie vėliau patenka į jūrą – į nuosėdines uolienas dugne. Šių junginių sudėtis nustatoma drėgme metų, kurių bėgyje augo lapai.
Итак, эти данные позволили Джессике Тирни и ее соавторам показать, что между 130 и 80 тыс. лет назад на северо-востоке Африки было тепло и влажно. Люди распространялись и закреплялись по всему северу континента, тогда еще гораздо более «зеленому».
Minėti duomenys sudarė sąlygas Džesikai Tirni bei jos bendraautoriams pamatyti, kad anksčiau tarp 130 ir 80 tūkst. m. Afrikos šiaurės rytuose buvo šilta ir drėgna. Žmonės paplito po visą žemyno šiaurę, tuomet dar gerokai „žalesnę“. Bet tarp 75 ir 55 tūkst. m. klimatas smarkiai pakito. Jis tapo šaltesnis ir sausesnis, tad augmenijos ir gyvūnijos pasaulis ėmė menkti – šis periodas sutampa su vienu iš pagrindinių žmonijos išėjimu iš savo afrikietiškos protėvynės.
