Grybavimas – kelininkų veteranų pomėgis ir bendravimo būdas

Rimantas Dieninis (Vilniaus rajonas, kelininkas veteranas)

Grybavimas – kelininkų veteranų pomėgis ir bendravimo būdas 

(Prisiminimai)

Tu numegzk man, mama, kelią

Iš vaikystės ir iš spindulių,

Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,

Kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu…

Gal ne tokiais liūdnais posmais iš Marcelijaus Martinaičio eilėraščio norėtųsi pradėti Kauno veteranų grybavimo išvykos Dzūkijos giriose prisiminimus, bet šiuo metu rašant negaliu neprisiminti to ryto, kai rinkomės prie Lietkelprojekto rūmų, kur mūsų laukė autobusas. Kai aplink būrėsi linksmi besišypsantys kolegos, kai išgirdau Virginiją Žebrauskienę man sakant : „Labas rytas, Rimai”. Ir kas tada galėjo pagalvoti, kad su kai kuriais keliaujame jau paskutinį kartą. Tai buvo tą šaltoką, nors ir saulėtą rytą, kai šalia dar linksmai šnekučiavo irV. Žebrauskienė, kurios šiandien jau nebėra mūsų tarpe.

Todėl ir tie prisiminimo posmai tebūna skirti Tau, miela kolege, Tau, pašventusiai savo gyvenimą darbui, kelionėms, kalnams ir draugams. Tebūna šios eilutės skirtos Tau, paskutinės bendros kelionės prisiminimui.

Pradėjęs tokia nelinksma gaida, negaliu neprisiminti jau po grybavimo šventės mus palikusio šių nuostabių susitikimų sielos ir globėjo, ilgamečio Alytaus kelininkų vadovo Vytauto Zambacevičiaus. Skirstosi mūsų veteranai, skirstosi. Jei taip ir toliau, jei jaunieji neužpildys mūsų vietų, greitai nebeliks kam ir važiuoti. Laikykimės…

Dabar jau reikia lipti į autobusą. Ačiū jauniausiems kolegoms, kurie mums nors retkarčiais suteikia galimybę tokioms kelionėms. Ir šį kartą ten mus pasitinka besirūpinantis vairuotojas, kuris daugelį ir pažįsta, ir prisimena, o su kai  kuriais gal dar ir šiandien dirba. 

 

Visi savo vietose, todėl pirmyn grybauti! Pakeliui Laučiuose mūsų laukia ir Romualdas Jonušas, kurio turbūt neįmanoma prisiminti kitaip, nei kaip žmogų, kuris bet kuriai gyvenimo situacijai sugeba rasti atitinkantį anekdotą. O štai ir Panemunė, kur pamatome veteranų veteraną Juozą Radzevičių su savo ištikimuoju ramsčiu, gyvenimo drauge Nijole.

Atrodo, susirinko beveik visi: šiandien dar galintys judėti ir nenorintys ramiai sėdėti namuose.

Važiuojame. Šalia sėdintis Petras Uckevičius vis gėrisi pro šalį bėgančiais miškeliais, kalvelėmis ir laukais. Tyliai linksi pritardamas Andrius Daujotas, ilgametis ʺGranitoʺ vadovas ir organizatorius. Linksmai šnekučiuojasi mūsų moterys V. Žebrauskienė, Rita Kaminskienė, Danutė Pavalkienė. Šalia manęs bando snausti studentavimo laikų draugas Vladas Kiaunė. Besidžiaugdami gerai prižiūrimais Lietuvos keliais prisimename ir mūsų veteraną Joną Biržiškį, kuris baigiantis okupacijai kaip šalies susisiekimo ministras sugebėjo perimti iš atskirų žinybų Lietuvos kelius, geležinkelius, oro ir jūrų laivyną bei padėti pagrindus tolimesniam darbui. Ar sugebame visą tai tinkamai panaudoti ir eksploatuoti šiandien?

Bet kelias bėga gal net greičiau už mūsų diskusijas ir pokalbius…

Privažiuojame Punios – Butrimonių sankryžą, o štai ir posūkis link Merkinės, bet mes sukame į kairę – link Varėnos. Dar keliolika minučių kelio ir esame Burokaraistyje. Atvažiavę randame ir mūsų svetinguosius alytiškius. Čia jau ir Dionizas Kerševičius, ir Romualdas Snarskis, ir visa komanda su lauko virtuve, kurioje linksmai sukasi ir šeimininkauja….

Nors mane visą kelionę gąsdinęs P. Uckevičius, kad šį kartą nei kavos, nei grybienės negausime, ,atrodo, stipriausiai apsiriko, nes mus sutiko kvapus skleidžianti virtuvė su rūkstančiu kaminėliu bei išsijuosę, šioje besidarbuojantys šeimininkai. Pasvarstome apie jų rūpesčius ir galimybes suorganizuoti tokį veteranų sambūrį. Visi girdime, koks šiuo metu peršamas požiūris į tokių renginių palaikymą, finansavimą ir globojimą. Ką gi, tenka tik dėkingai nulenkti galvą pagerbiant mūsų šeimininkus alytiškius.

Pasirodo ir „sostinė“, vadovaujama Vaclovo Narbuto ir vieviečio Juozo Stepankevičiaus. Kažkodėl nematyti paties prezidento Antano Žlibino. Bet apie visą tai vėliau. Laikas skelbti susitikimo pradžią. Tad pranešami organizaciniai nurodymai, paskirstomi vietiniai palydovai – mūsų gidai miške, nurodomas grybavimui skirtas laikas, skelbiamas pietų metas, be to, įspėjami suvažiavusių regionų vadai, kad bus atsakingi už paklydusius ir privalės patys pėsčiomis ieškoti dingusiųjų.

Viskas lyg ir aptarta, tad pirmyn į savo grybavimo vietas! Tiesa, dar prieš prasidedant pasiskirstymo šurmuliui esame įspėjami, jog, deja, grybai prie Burokaraisčio dygsta menkai, o plintantys gandai apie baravykų kalnus sklinda kažkur nuo Druskininkų, iš lapuočių miškų.

Bet nuotaikos tai negadina, nes juk visi „grybavimo“ lozungą telaiko tik dar viena gera proga susibėgti į kolegų ir draugų susitikimą, pabendravimą, dar kartą sugiedoti kelininkų himną, dar kartą iškelti mūsų vėliavą, pastovėti prie bendro draugystės laužo, dar kartą….Taip, taip kaskart vis išgirstame apie jau nebegalinčius atvykti bičiulius, kovojančius su ligomis ir negaliomis arba jau iškeliavusius ten, iš kur neįmanoma sugrįžti.

Šį kartą nebematome jau ir mūsų garbės prezidento Henriko Jackevičiaus, neatvyko ir dabartinis prezidentas Antanas Žlibinas. Na, linkime jiems sveikatos, o svarbiausia nepasiduoti metų svoriui.  Mes jau nebetikime tuo, kad „metai mūsų turtas“. Gal geriau mažiau „tokio turto“, o mūsų prezidentams trokštame tvirtybės ir ateityje dar ilgai vadovauti savo kelininkų veteranų respublikai, nepamiršti savo kolegų, suvažiavimų ir pabendravimo su jais.

Tiesa, nūnai nepaminėjau „grybavimo sueigų“ globėjo ir šeimininko Dionizo Zambaceviciaus, mūsų metraštininko trakiškio Romualdo Tinfavičiaus, mielo kolegos klaipėdiečio Pukinsko Juozo. Tikėkimės, kad tai tik laikini negalavimai ir bėdos, vilkimės dar tikrai ne kartą susitikti ne tik grybaujant.

Pagaliau renkame grybus „savo plotuose“. Kadangi orai nuostabūs, tai vietomis dar šių yra. Antai P. Uckevičius randa baravyką, kuris savo dydžiu panašus į  jį radusį vyrą, bei dovanoja R. Jonušui. Pasirodo, tikras medžiotojas nepėsčias ir grybavime. Turbūt aštri akis ir charakteris praverčia visur ir visada. Kartais miške girdėti šūkavimai, bet neatrodo, jog tai būtų išsigandusių ar paklydusių pagalbos šauksmai.

Na, saulutė šviečia skaisčiai, taigi paklysti sunkiau.

Dauguma, matyt, prisimena iš lauko virtuvės sklidusius kvapus, todėl grįžęs prie autobuso randu jau ne vieną, skaičiuojantį savo laimikį. Pasirodo, mano kolegos dar gana žvalūs ir akyli, nes krepšiai ganėtinai pilni, o ir baravykų bei raudonikių galvutės lipa iš jų.

Ką gi, komisijai bus nelengva iš puikiausių išrinkti gražiausią. Vos grįžtame, o čia šeimininkai jau kviečia „prie stalo“. Tradicinė grybienė, kokią gali paragauti tik Dzūkijos girioje prie Burokaraisčio. Po to laukė kubilas skanios žirnių košės. Prisipažinsiu, nesu pastarųjų mėgėjas, bet ši buvo tokia, kokios nepamiršiu iki kitų metų- nuostabi. Kažkuris medžiotojas pajuokavo, kad po tokios žirnienės į mišką galima eiti ir be šautuvo, bet greitai atsiprašė nemedžiotojų – ką gali žinoti, ką tie gali pagalvoti. Pasižvalgęs aplinkui, alkanų nepastebėjau. Visų veiduose galima buvo įžvelgti pasitenkinimą.

Vėliau gi prasidėjo tradicinė linksmoji dalis, gausi sportinėmis varžybomis, ʺgeriausio grybautojoʺ, ʺgražiausio baravykoʺ savininkų apdovanojimais bei kitais konkursais.

Bet ir smagiausiai bepramogaujant šventėms būna ir pradžia, ir pabaiga. Linksma į jas susirinkus ir liūdnoka išsiskirstant. Atsisveikiname…

Prisiminiau savo kelininkų grupės HK4-1 vieną iš susitikimų, įvykusį vos prieš porą metų Ukmergėje, kurį suorganizavo visą savo gyvenimą Lietuvos keliams Ukmergės regione paskyręs Stanislovas Mincys. Neužmiršau, kai mums skirstantis jis liūdnu balsu tarė: „Kaip buvo nuostabu, kai jūs atvykote, o štai jau skiriamės, kada vėl susitiksime?“. Pasirodė, kad tai buvo paskutiniai draugams pasakyti kelininko žodžiai, paskutinis mūsų susitikimas su juo. Dar po metų tas akimirkas tegalėjau prisiminti stovėdamas šalia jo karsto.

Nors ir liūdnoka dabar, baigiantis mūsų grybavimo šventei, bet palinkėkime vienas kitam dar ne kartą grįžti į šią nuostabią gamtos vietovę, dar daug sykių giedoti savo himną, pasidžiaugti traškančio laužo dūmais…… Iki susitikimo!

Ir vėlgi savo prisiminimus noriu pabaigti to paties eilėraščio tęsiniu:

Tuo keliu pareisiu, pasėdėsiu

Po kelionių ir visų vargų.

Tu numegzk, kad jame nebūtų

Priešų vienadienių

Ir lengvų draugų…

Related posts