Humoro skyrelio vedėjas, kelininkas, būties analitikas Jonas Paulauskas (Vievis – Vilnius)
Lietuvos plentų, vandens kelių ir uostų valdybai – 100 metų
Šįmet sukanka lygiai šimtas metų, kai Lietuvoje buvo įkurta pirmoji valstybinė organizacija, atsakinga už sausumos bei vandens kelių tvarkymą ir prižiūrėjimą – Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba (Valdyba). Ji įsteigta 1918 metų gruodžio 6 dieną. Pirmuoju viršininku tapo inžinierius Jonas Šimoliūnas (1878-1956 m.), vėliau ėjęs Susisiekimo ministerijos valdytojo, po to viceministro pareigas.
Valdybai, šiai centrinei tokio pobūdžio įstaigai, iš pradžių priklausė 1196 km kelių. Pagrindinį jos padalinį – Plentų skyrių – sudarė techninė dalis ir techninė inspekcija. Pirmuoju to skyriaus vedėju anuomet paskirtas inžinierius Kazimieras Vasiliauskas.
Naujoji įstaiga kūrėsi po Pirmojo pasaulinio karo. Veiklos sąlygos ten buvo nepavydėtinos: stigo žinių, specialistų, medžiagų, transporto priemonių. Viskas buvo išgrobstyta ir sunaikinta. Plentų skyrius nepaveldėjo jokių techninių dokumentų, sąmatų bei duomenų joms sudaryti. Be to, ryšys su provincijoje įsikūrusiais padaliniais buvo blogas, daugelis darbų vyko labai lėtai. Didžiosios dalies plentų koncentracija pietinėje Lietuvos dalyje neatitiko šalies poreikių, kadangi beveik visoje Žemaitijoje, Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje (Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Kėdainių apskrityse) kelių su tvirta danga visai nebuvo.
1919 m. rugsėjo 6 d. Prezidentas A. Smetona pasirašė “Pirmąjį laikinąjį įstatymą apie svarbesnius vieškelius ir gruntinius kelius”. Tuo metu manyta, kad Valdyba turėtų prižiūrėti ne tik plentus, bet ir visus vieškelius. Bet valstybė tam reikalui neturėjo pakankamai lėšų.
Savivaldybių atstovų suvažiavime, kuris vyko 1920 m. kovo 17–21 d., nustatyta tvarka: pagrindinius plentus prižiūrės Valdyba (Susisiekimo ministerija), o vieškelius bei smulkesnius kelius – savivaldybės (Vidaus reikalų ministerija), kurios pavedimą vykdė natūralios prievolės būdu per apskričių valdybas ir valsčių viršaičius. Atsižvelgiant į ūkio dydį važiavimo ruožai buvo paskirstomi prižiūrėti vietos gyventojams, o šiuos tikrindavo viršaitis.
Lietuvos keliai buvo suskirstyti į Alytaus, Marijampolės, Ukmergės, Šiaulių, Panevėžio, Telšių ir Vilniaus rajonus. Po 1924 m. reorganizacijos tepalikti keturi regionai: Alytaus (pirmasis viršininkas A.Ramanauskas), Marijampolės (S. Čiurlionis), Šiaulių (B. Filipavičiu) ir Ukmergės (S. Gringofas) . Be to, įkurtas naujas Panemunės (Kauno) rajonas. Visi jie rūpinosi plentų ir tiltų priežiūrai.
1921 m. kovo 14 d. išleistas naujas “Bendro naudojimosi kelių ir tiltų įstatymas” bei plentų darbuotojų tarnybinės taisyklės. Vėliau – 1922 m. gruodžio 20 dieną – papildant šį dokumentą buvo paskelbtos “Vieškeliams ir paprastiems keliams taisyti ir laikyti taisyklės”.
Pirmą kartą sudarytas Pagrindinių kelių plėtros planas artimiausiam dešimtmečiui (1922 -1932 m.) kuriame numatyta plentų rekonstrukcija, kelių skaldos dangos kapitalinis remontas, tiltų atstatymas bei jų eiliškumas. Jame motyvuotas būtinumas pirmiausia atstatyti per karą sugriautus objektus bei tinkamai juos prižiūrėti. Visą dešimtmečio sąmatą sudarė 1 699 555 000 auksinų (1922 m. Lietuvos valiuta). Daugumą darbų sumanyta atlikti naudojant vietines statybines medžiagas, savą darbo jėgą, o užsienyje ketinta pirkti metalą bei jo dirbinius, mašinas, įrankius, cementą, taip pat mineralinį kurą ir tepalus. Plane paminėtas ir naujų projektuojamų plentų sąrašas.
1922 m. pradėjus kapitalinį kelių remontą sutvarkyti pirmieji 60 km ruožai. Tačiau dėl lėšų ir technikos trūkumo Planas vykdytas lėtai: 1920 – 1935 m. nutiestos vos 78 km, 1936 m. – 28 km, 1937 m. – 55 km juostos.
1938 m. užbaigus darbus 195,5 km Žemaičių plente Kaunas pasiekė Klaipėdos kraštą, nuvedus Rygos – Šiaulių – Tauragės ir Klaipėdos krašto kietos dangos kelius ženkliai pagerėjo Lietuvos susisiekimo infrastruktūra.
Pirmieji nauji gelžbetoniniai tiltai pastatyti 1924 m. (anksčiausias iš jų – 28 metrų ilgio, trijų lankstų arkinės sistemos statinys per Verknės upę Kruonio–Jiezno plente).
Valdyba per tarpukario Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį išgyveno kelias reorganizacijas: 1924 metais ją pavadino Plentų ir vandens kelių valdyba, o 1936 metais – Kelių valdybą, kurią sudarė 3 direkcijos. 1928 m. įstaigai priklausė 1701 km plentų bei grįstų kelių, 6190 km žvyruotų I rūšies ir 7691 km II rūšies vieškelių (iš viso 15 582 km).
Per trumpą 1940–1944 m. laikotarpį Lietuvai teko pakelti įvairias negandas, tarp kurių ir Antrojo pasaulinio karo baisumus. Pastarųjų metų liepos 17 d. įsteigus Lietuvos TSR vidaus reikalų komisariato (nuo 1946 m. ministerijos) Plentų valdybą reikėjo skubiai atkūrti karo nuniokotus kelius, nutiesti naujas automobilių transporto arterijas.
Atsiliepiant į tuometinės būties iššūkius Vilniaus–Kauno plento asfaltavimo darbai vyko 1949–1952 metais. Darbininkai dangą rengė sumaišymo vietoje metodu. Palaipsniui eismo intensyvumas ten didėjo. Pavyzdžiui, prieš Vilniaus–Kauno kelio rekonstrukciją, kuri prasidėjo 1960 metais, vidutinis metinis eismo srautas daugelyje vietų siekė beveik 3000 automobilių per dieną. Todėl šį trečios techninės kategorijos kelią tuomet nutarta rekonstruoti pagal pirmos kategorijos reikalavimus.
Naujoji Vilniaus–Kauno automagistralė dvejomis asfalto juostomis didžiuosius Lietuvos miestus sujungė 1970 metais.
Baigiant tiesti Vilniaus–Kauno transporto arteriją parengti dviejų Kauno–Klaipėdos automagistralės ruožų po 24 km projektai. Jos oficialus atidarymas įvyko 1987 m. rugsėjo 4 d.
Vilniaus–Kauno–Klaipėdos kelią projektavo ir intensyviai tiesė 22 metus. Specialistai dar 1970 metais ganėtinai tiksliai suprognozavo būsimą automobilių bumą Lietuvoje ir itin padidino naujai planuojamų automagistralės ruožų pralaidumą.
1991 m. kovo 1 d. susisiekimo ministro J. Biržiškio įsakymu įsteigta Lietuvos automobilių kelių direkcija, kuri Ekonomikos ministerijoje buvo įregistruota anų metų kovo 14 d.
1993 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko B. Lubio potvarkiu Lietuvos automobilių kelių direkcija reformuota į valstybinę įstaigą prie Susisiekimo ministerijos. Nuo tų pačių metų balandžio 2 d. įsigaliojo susisiekimo ministro J. Biržiškio įsakymu patvirtinti Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos nuostatai.
Tiesiant Lietuvos kelius, statant tiltus bei priežiūrint tuos objektus pasižymėjo visa plejada žymių Lietuvos kelių inžinierių. Tai Plentų valdybos vadovai J. Šimoliūnas, J. Gabrys ir L. Tuskenis, inžinieriai J. Stanišauskas, V. Rėklaitis, P. Markūnas, P. Vileišis, J. Jankevičius, J. Krasovskis, V. Zyzas, A. Miškinis. Jų pradėtus darbus tęsė jau kitos kartos nusipelnę Lietuvai kelių inžinieriai Č. Radzinauskas, L. Vičas, Vl. Martinaitis, J. Biržiškis, R. Kasperavičius, A. Valentavičius, Z. Michnevičius, J. Stepankevičius, A. Vidūnas, J. Radzevičius, kiti.
Nūnai jie jau pasitraukę iš aktyvios kelininkų veiklos, bet, kaip senjorai, nūnai aktyviai dalyvauja veteranų klubo “Kelininkas” veikloje. Organizacijos nariai dažnai susitinka su jaunaisiais šios srities specialistais ir perduoda jiems savo patirtį, sugebėjimus, neįgyvendintas idėjas.
Kelių sistema, įžengusi į antrąjį savo šimtmetį, vystosi ir plėtojasi toliau.
