Žemaičių bibliofilas Nr. 8. (3 d.,III)

(Tęsinys 3)

Portalo www.dirst.lt priminimas :

Šių metų sausio pradžioje tinklalapio www.dirst.lt internetinio leidinio ʺSkvarbus žvilgsnis į būtįʺ kūrybinė grupė gavo Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovo Gintauto Černeckio (Plungė) atsiųstą laikraštį ʺŽemaičių bibliofilasʺNr. 8. Informacinę medžiagą publikuojame dalimis mums prieinamu formatu.
Taigi, žemaičių knygiai. Manome, kad pravartu dirstelėti į jų pasaulėjautą…

Romualdas Černeckis
Jonas Paulauskas

Atsiuntė Gintautas Černeckis

Žemaičių bibliofilas Nr. 8. (3d.,III)

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS * 2018 M. gruodžio 6 D., KETVIRTADIENIS * ISSN 1392-9100 * NR. 8

Kokios kilmės buvo Simonas Daukantas: bajoriškos ar valstietiškos?

Olavos (Olivos, Powalos, Sutkowicz) herbas – žaliame herbiniame skyde tarp dviejų raudonų rožių centre pavaizduota sidabrinė lelija su penkiomis šaknimis. Herbas Lenkijos heraldikoje žinomas nuo 1384 metų.

Išrašas iš Lietuvos Vilniaus gubernijos bajorų vadovo ir bajorų deputatų 1820 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo, kuriuo, be kitų, Simonas ir Aleksandras Daukantai, Jokūbo sūnaus Jurgio vaikai, pripažįstami bajorais. Tekste Daukantų giminės herbo Oliva spalvotas piešinys. Vilniaus universiteto bibliotekos pergamentų kolekcija. Išrašas iš Lietuvos Vilniaus gubernijos bajorų vadovo ir bajorų deputatų 1820 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo, kuriuo, be kitų, Simonas ir Aleksandras Daukantai, Jokūbo sūnaus Jurgio vaikai, pripažįstami bajorais. Tekste Daukantų giminės herbo Oliva spalvotas piešinys. Vilniaus universiteto bibliotekos pergamentų kolekcija.

Kraštotyrininkas iš Skuodo Juozas Vyšniauskas parašė ir išleido dvi knygas apie Simono Daukanto ainius („Dvaras prie Aleksandrijos“, 2009 m. ir su bendraautoriumi Vsevolodu Cvetkovu „Vargo pelės ainiai“, 2018 m.). Jų autorius sutiko atsakyti į laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ redakcijai rūpimus klausimus.

– Kas Jus paskatino rašyti apie Daukanto ainius?
– Žinios, surinkti duomenys, faktai, kad tarp Daukanto ainių buvo iškilių asmenybių. Daukanto sesers Anastazijos anūkas Ferdinandas Kaunackis (1861–1935), pripažintas gydytojas, medicinos mokslų daktaras, draudžiamos lietuviškos spaudos saugotojas ir platintojas, knygnešys, slaptos mokyklos mokytojas, visuomenės veikėjas, administratorius (Sedos apskrities viršininkas), labdaros teikėjas, Šaulių organizacijos rėmėjas, buvo išsilavinusi, plačių pažiūrų asmenybė. Jo dvaras, išaugęs iš valstietiško ūkio, XIX a. pab. ir XX a. pr. buvo vienas stambiausių ir pažangiausių Kretingos apskrities dvarų su pirmąja dabartiniame Skuodo rajone privačia ligonine. Jo sukurtas pavyzdinis ūkis klestėjimo metais buvo tapęs aplinkinių kaimų valstiečių ūkininkavimo mokykla, kultūros centru. Dirbdamas žurnalistu Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“, domėdamasis lietuvių (ir žemaičių) tautos atgimimo, prisikėlimo architekto Daukanto gyvenimu bei kūryba, padariau atradimą, kuris paskatino tiriamajai kraštotyros veiklai. Atradimo esmė: suvokiau, kad Kivyliai ir Truikinų bažnytkaimis yra „daukantiados“ dalis, reikšminga Simono Daukanto gyvenimo kelio ir kūrybinio palikimo išsaugojimo stotis, vieta. 1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą ir persekiojimą, Daukanto kūrybinis palikimas, biblioteka iš Kivylių buvo išgabenti į Vilnių, į Lietuvių mokslo draugiją. Iš tėvelio išgirdęs, jog daktaro Kaunackio dešinioji ranka gydant ir slaugant ligonius buvo Konstancija Stasienė, karo metais padėjusi ir man namų sąlygomis ateiti į šį pasaulį, po daktaro mirties buvusi žinoma pribuvėja, pasistengiau su ja susitikti, užrašyti jos prisiminimus. Vėliau išsiaiškinau: pribuvėjos Stasienės vyras Juozas – Anastazijos Daukantaitės – Kaunackienės dukters Barboros anūkas. Buvusiuose Kivylių dvaro ūkiniuose pastatuose, karo metais perdirbtuose į gyvenamąsias patalpas, beveik iki pat 1980 metų šalia kitų daiktų buvo saugomi ir Bugenių (Mažeikių rajonas) plytų fabriko brėžiniai, planai, daryti Vokietijoje.
Šis siūlo galas nuvedė į minėtą bajorkaimį, kuriame atgimusios Lietuvos žemės ūkį ir pramonę kūrė Anastazijos Daukantaitės anūkai: medicinos mokslų daktaras Boleslovas Kaunas – Kaunackis gydytojavo ir buvo įsigijęs 1500 ha dvarą, miškų inžinierius Valerijonas Kaunackis, per 20 metų administravęs ir inspektavęs Priebaikalės ir Užbaikalės miškus, čia pastatė žiedinę devynių krosnių degimo plytų įmonę, vadovavo Mažeikių urėdijai, čia veikė proanūkio Vytauto Dambrausko krakmolo gamybos įmonė. Jais ir kitais ainiais, kiek patyriau, niekas nuosekliau nesidomėjo, nesiruošė ką nors rašyti. Todėl išdrįsau imtis knygos. Pritarimą ir paskatinimą gavau iš žmonos Liudos.
– Daugelis vargo pelę supranta tiesiogiai, kaip varguolį, bet Jūs antrojoje knygoje pateikiate savo paaiškinimą. Kodėl taip galvojate?
– Dažniausiai šie žodžiai suprantami tiesiogiai. Būna ir išimčių. S. Jokužio leidyklos – spaustuvės direktoriaus pavaduotoja Birutė Mazienė, apmąstydama leidžiamos knygos pavadinimą, ištarė, kad jos tėvai ir jų bendraamžiai sakydavę „Esame vargo pelės“. Suprask– daug dirbame, o nieko neturime arba vos galą su galu suduriame. Mano galva, taikliausiai Daukanto pasiryžimą, pasišventimą šviesti savąją tautą apibūdina Ubiškės filialisto Igno Vaišvilos žodžiai, iškalti istoriko antkapinėje plokštėje: „Jis per savo gyvenimą, it vargo pelė, be paliaubos triusėjo vienutiniai žemaitiškai rašyti dėlei naudos vientaučių…“. Priimti galutinį sprendimą dėl pavadinimo padėjo ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (V. 1972, p. 917) paaiškinimas, visiškai nesusijęs su aptariamąja tema bei kai kuriais Daukanto gyvenimo ir veiklos nepritekliais: „Vargo pelė – žmogus, kuris atsidėjęs ką dirba, nepaisydamas sunkumų“. Ir dar. Platonas Kaunackis,vargo pelėsainis, šį pasaulį paliko prieš pat Naujuosius metus– 1920-uosius. Kalbėjo, jis užsikrėtė lankydamas, gydydamas pacientus, kurie išvarginti, išsekinti ilgo karo, susirgdavo karštine ir mirdavo ištisomis šeimomis. Palaidojo jį Platelių parapijos Beržoro kapinėse. Velionis neskurdo, bet jokio nekilnojamojo turto neužgyveno. Glaudėsi ir gydytojo praktika vertėsi Platelių grafo dvarui priklausančiame pastate. Plateliškės lituanistės Staselės Stripinienės nuomone, gydytojas Platonas Kaunackas buvo dvasinis Daukanto palikuonis, gyveno kaime, rūpinosi valstiečių, žemdirbių sveikata. Jo antkapio plokštėje iškalti ir šie žodžiai: „Vargo pelės“ainis“.
– Knygoje „Vargo pelės ainiai“ Jūs tvirtinate, kad istorikas Vytautas Merkys galėjo sąmoningai „suklysti“, kildindamas Daukantą iš valstiečių. Kaip Jūs tai galėtumėte paaiškinti?
– Mokyklos ir visų informacijos šaltinių buvau įtikintas, kad Simonas Daukantas, apimtas ryžto siekti aukštojo išsilavinimo, privalėjo, padedamas gerų dėdžių, pasidirbinti dokumentus, įrodančius jo bajorišką kilmę. Taip mano kritinis mąstymas ir regėjimas buvo užblokuotas, nors ne vieną ir ne du kartus skaičiau Jūsų minėto istoriko knygą „Simonas Daukantas“. Tuo tarpu su šiuo leidiniu susipažinęs Maskvoje gyvenantis knygos „Vargo pelės ainiai“ bendraautorius Vsevolodas Cvetkovas pradėjo man aiškinti, kad jis nesutinka su vienu ir kitu istoriko Merkio teiginiu, turi kontrargumentų, akivaizdžiai įrodančių Daukanto bajoriškumą. Sutarėme – šiuo reikalu jis parašys poleminio pobūdžio straipsnį. Taip po kurio laiko ir padarė.
Perskaitęs jį, praregėjau ir aš. Mano vaidmuo: išverčiau į lietuvių kalbą ir įtraukiau jį į rengiamą knygą. Vaizdumo dėlei vienas punktas iš neakivaizdinės polemikos straipsnio: „V. Merkys sutinka su A. Janulaičio – 1913 m. išleistos knygos apie S. Daukantą autoriaus nuomone: „Metrikose ir vėliau dokumentuose jisai užrašytas bajorų kilimo. Vėliau jisai save taip ir vadino. Nėra reikalo tuo tikėti, juk tai buvo tokie laikai, kuomet mužikas niekur negalėjo eiti, visur būdavo suvaržytas – ir sodžiuje, ir mieste, amate, ir mokykloje, seminarijoje ir vienuolyne. Klebonas atlikdavo gerą darbą užrašęs jį bajoru, ne mužiku: neužkirsdavo jam kelio kilti aukštyn prie esančių tuomet visuomenės pažiūrų ir santykių“. Įdomus traktavimas, požiūris: dokumentas yra, bet būtinybės juo tikėti nėra. Šioje vietoje svarbu pastebėti, kad visas valstybės sąrangos mechanizmas kaip tik grindžiamas būtinybe dokumentais. Pašalink šitą būtinybę – ir valstybė subyrės, jos nebeliks. Nieko verti metrikų įrašai, jei juose kunigas rašys, kas jam šaus į galvą. Įsivaizduokime, jei tokia galimybė būtų egzistavusi, Lietuvos kaimuose gyventų vien tik bajorai. Trumpam sutikime, kad kunigas Simono Daukanto atveju tokią išimtį padarė… Bet Janulaitis, o po jo ir Merkys cituoja Simono tėvo Jurgio Daukanto gimimo metrikus, kuriuose rašoma, kad Jurgis gimė bajoro Jokūbo šeimoje. Klausimas: ar kitu laiku kitas kunigas taip pat „padarė gerą darbą“?
Čia minėti autoriai kukliai tyli. Apibendrinkime: apie Jokūbo bajorystę dokumentas yra (jo sūnaus gimimo metrikų įrašas), yra dokumentas ir apie Jurgio bajorystę (jo sūnaus Simono gimimo metrikų įrašas). Simono bajorišką kilmę dar patvirtino Heraldikos departamentas. Neatsitiktinai sakoma, vienas kartas – atsitiktinumas, du – sutapimas, trys –dėsningumas. Abejonių nebeturėtų būti. Istorikas Vytautas Merkys, regis, bus pakibęs ant to paties kabliuko, kaip ir tautinio atgimimo periodo autoriai. Jis rašo: „Valstietiška Daukanto kilmė nacionalinio judėjimo sąlygomis pasirodė patrauklesnė, ir ši versija plačiau įsigalėjo. Bajorai dėl aplenkėjimo ir tautos reikalų išdavimo buvo nepopuliarūs“. O juk tarybiniais komunistų laikais bajorai, dvarininkai traktuoti liaudies išnaudotojais, priešais. Viena, apie juos iš teigiamos pusės nerekomenduota rašyti. Antra, okupacinei komunistų valdžiai rūpėjo surasti ar dirbtinai sukurti jai priimtinus herojus iš darbininkų ir valstiečių klasės atstovų. Taip ir daryta – juk knyga „Simonas Daukantas“ parašyta „brandaus“ socializmo sąlygomis– 1972 metais.
– Jūs rašote, kad knygoje „Dvaras prie Aleksandrijos“ įsivėlė klaida, kurią ištaisėte antroje knygoje, nes Leonas Kaunackis – Anastazijos Daukantaitės – Kaunackienės (Daukanto sesers) sūnus – niekada nebuvo gydytojas, o ūkininkavo ir lietuviškos spaudos draudimo metais Kivyliuose slėpė draudžiamą spaudą, saugojo dėdės Daukanto biblioteką. Kuo paremta tokia išvada?
– Atsiradęs netikslumas raštuose, istoriniuose darbuose dauginasi, plinta. Dėl to valstietis Leonas Kaunackis ne kartą buvo pavadintas gydytoju. Ir Merkio knygoje rašoma: „Daukantu domėjosi rašytojas ir publicistas Mečislovas Davainis – Silvestraitis. 1891 metų pabaigoje jį į Kivylius pasikvietė Daukanto sesers sūnus gydytojas Leonas Kaunackis“. Tėvo ir jo sūnaus medicinos mokslų daktaro Ferdinando veikla Kivyliuose neretai susipindavo. Todėl nieko nuostabaus, kad paleidus iš akiračio giminystės giją, kas po ko seka, bei sumaišius vardus, Leonas įvairiuose rašto darbuose tapdavo gydytoju. Šią klaidą pakartojau ir aš pirmojoje knygoje „Dvaras prie Aleksandrijos“. Antrojoje knygoje, remdamasis įvairaus pobūdžio archyviniais dokumentais, ištaisiau – Leonas Kaunackis, Anastazijos Daukantaitės sūnus, gydytoju nebuvo, gydytojo praktika neužsiminėjo. Jis tik ūkininkavo (turėjo apie 40 ha žemės). O lietuviškos spaudos draudimo metais Kivyliuose priėmė, slėpė, saugojo dėdės Simono kūrybinį palikimą, biblioteką. Svarbiausia, išmokslino visus keturis sūnus, kurių vyriausiasis Ferdinandas, iš jo perėmęs valstietišką ūkį, išplėtė iki dvaro (iki 260 hektarų), o panaikinus spaudos draudimą, viską, kas susiję su Daukantu, perdavė Lietuvių mokslo draugijai.

Kraštotyrininkas Juozas Vyšniauskas iš Skuodo pristato savo knygą „Dvaras prie Aleksandrijos“ (Klaipėda, 2009 m.) Simono Daukanto bibliofilų klubo susirinkime. 2010 m. kovo 10 d., Plungė.

S. Daukanto klubo bibliofilu susirinkimas

– Leonas Kaunackis turėjo keturis sūnus, vienas iš jų buvo Platonas Kaunackis, kuris palaidotas Beržoro kapinėse. Kaip jūs apie tai sužinojote?
– Pradėjęs rašyti pirmąją knygą apie vienintelę brolių seserį Bronislavą Kaunackytę – Dambrauskienę bei Platoną turėjau tik kelias nuotrupas duomenų. Todėl, pasinaudojęs žurnalistinio darbo patirtimi, straipsniu rajono laikraštyje kreipiausi į jo skaitytojus. Atsiliepė Skuodo latvis Žanis Polikas. Jis patarė nuvažiuoti į Beržoro kapines, nes ten matęs vieną Kaunackio palaidojimą, kurio vieta pažymėta tokia pat antkapine plokšte, kaip ir medicinos mokslų daktaro Ferdinando Kaunackio kapas Aleksandrijoje. Tada man pasidarė įdomu, kokių reikalų jis turi Beržore. Pasirodo, jo žmona esanti kilusi iš Dovainių kaimo. Todėl periodiškai vykstantys tvarkyti jos tėvų kapų. Kol ši šlavinėjasi, jis apeinantis kapines, jas apžiūrintis…
Kitą dieną lėkiau į senąsias Platelių parapijos kapines pamatyti savo akimis, įsitikinti. Likau labai dėkingas Žaniui, nes antkapinėje plokštėje, panašioje į užverstą knygą, dar radau iškaltą tokią informaciją: „D. D. G. / Čia ilsisi DAKTARAS PLATONAS KAUNACKAS / gimė Kivyliuose17 VII 1865 m. / mirė Plateliuose 19 XII 1919 m.“
– Platonas Kaunackas vedė Elizą (Liepojos apylinkių vokietę), kuri jam pagimdė dukrą Viktoriją, augusią be motinos, nes ši netrukus mirė. ViktorijaKaunackytė – Burdakova žuvo 1941 m., hitlerininkų armijai apsupus Maskvą, nuo atsitiktinės bombos skeveldros. Liko jos dvi dukros Nadežda ir Tatjana, kuriai gimė sūnus Vsevolodas, pradėjęs ieškoti savo lietuviškų šaknų. Kaip šis žmogus Jus atrado ir tapo antrosios knygos bendraautoriumi?
– Atsakysiu Vsevolodo Cvetkovo žodžiais: „Mano šeimos archyve išliko dvi fotografijos. Pirmojoje – jis jaunas, ramus, dviese su žmona (ar dar sužadėtine) Eliza. Fotografuoti Maskvoje. Antra nuotrauka iš Kauno gubernijos, Telšių miesto – joje Platonas solidaus amžiaus, neramaus žvilgsnio. Ar ne dėl prasidėjusio I pasaulinio karo? Tik su tokiu nedideliu žinių bagažu pradėjau savo genealogijos paieškas ir archyvinius tyrinėjimus, kurie nuvedė į Lietuvą ir ten susipažinau su žurnalistu Juozu Vyšniausku. Sužinojau, kad jis daug metų renka medžiagą apie Kaunackius ir yra apie juos išleidęs net knygą. Apsikeitę turima informacija, toliau paieškas tęsėme kartu, ir taip apie Platoną bei kitus Kaunackius sužinojome daug naujo.“ Ką dar galėčiau pridurti? 2009 m. išleidau knygą „Dvaras prie Aleksandrijos“. Kažkokiu būdu žinia apie ją pateko į internetinę erdvę. Ją perskaitė tuo metu intensyviai pradėjęs ieškoti savo giminės šaknų Vsevolodas. Iš leidyklos ar Bugenių kaimo bendruomenės gavęs mano elektroninį adresą 2010 m. parašė pirmąjį laišką. Susirašinėjimas tebesitęsia ir išėjus bendrai knygai. Jis, vargo pelės ainis, gyvena Maskvoje, Lietuvos bulvaro daugiabutyje. 200 kilometrų nuo Maskvos turi sodybą. Pagal išsilavinimą – chemikas. Rašo eiles.Iš anglų į rusų kalbą verčia taikomojo praktinio pobūdžio knygas.
– Ar Daukantas galėjo gimti ir užaugti Kivyliuose?
– Daukantas Kivyliuose gimė ir užaugo toks, kokį mes šiandien jį žinome, suvokiame. Jei ne Kivyliuose pas gimines gūdžiais spaudos draudimo metais išsaugoti jo publikuoti ir neskelbti rankraščiai, biblioteka, gal jo šiandien kaip tokio iš viso nežinotume. Čia, Kivyliuose, 1891 metų pabaigoje rašytojas ir publicistas Mečislovas Davainis – Silvestraitis sudarė pirmąjį apypilnį Daukanto rankraščių sąrašą. Čia jis surinko ir nemažai biografinės medžiagos. Ją 1897 m. paskelbė Amerikoje, išeivių laikraštyje „Garsas Amerikos lietuvių“, o kitais metais – ir atskira knyga. Čia, Kivyliuose, remiantis vietos žmonių prisiminimais, kurtas pieštas populiarėjančio Daukanto portretas.
Visos šios aplinkybės vertė manyti, jog Kivyliuose galėjo gimti ir užaugti pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius. Kanauninko Vincento Juzumo 1899 m. parašytoje knygoje „Žemaičių vyskupijos aprašymas “apie Skuodo parapijos Aleksandrijos bažnyčią randame šias eilutes: „Iš šių apylinkių kilęs žinomas daugelio įvairių žemaitiškų knygų, išleistų savo lėšomis, autorius šviesaus atminimo Simonas Daukantas. Jis buvo Senato patarėjas, visas savo lėšas paskyręs tam, kad įskiepytų didesnį išprusimą savo Broliams žemaičiams“.
– Koks yra Kivyliųdvaro likimas?
– Medicinos daktaras Ferdinandas Kaunackis, į žmonas paimdamas dvidešimt vienerių metų merginą, vedė sulaukęs keturiasdešimt septynerių metų. Vaikai nespėjo užaugti, baigti mokslų, o pats paseno. Be to, buvęs pavyzdinis ūkis prasiskolino bankui. Dėl to žmonės kaltino jauną daktaro žmoną, nes ši buvusi išlaidi. 1935 m. daktarui mirus, grąžinti skolas nebeliko galimybių. 1938 m. keturiolikos pastatų dvaro sodyba atsidūrė naujų šeimininkų (agronomo ir mokytojos) rankose. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, artėjant antrajai rusų bangai, naujieji Kivylių dvaro savininkai su dukromis pasitraukė į Vakarus, savo namuose užleisdami vietą patikimiausiai kumečių šeimai, tikėdamiesi netrukus sugrįžti. Tokios galimybės jiems esant gyviems neatsirado. Už jūrų marių anksti mirė ir jauniausioji dukra.
Vyresnioji dukra, atstačius Lietuvos valstybingumą, bandė atsiimti išlikusį vienintelį gyvenamąjį namą ir šešiasdešimt hektarų žemės. Bet tokios teisės negavo, nes nebuvo registruota Lietuvoje. 2001 ir 2003 metais išmirė buvę kumečiai, vienintelio buvusio dvaro pastato gyventojai. Žemė, valstybei leidus, pateko į privačias rankas. Apie namą vaiduoklį liko tik 54 arų žemės sklypas – šį turtą teismo keliu įgijo Jūsų pašnekovo šeima. Jį tvarko, prižiūri. Išsaugotu protėvių kampeliu džiaugiasi ir Vsevolodas Cvetkovas.