Žemaičių bibliofilas Nr. 8. (4 d.,IV)

(Tęsinys 4 )

Atsiuntė Gintautas Černeckis 

Žemaičių bibliofilas Nr. 8.(4 d.,IV)

 

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS * 2018 M. gruodžio 6 D., KETVIRTADIENIS * ISSN 1392-9100 * NR. 8, IV

KNYGOS APIE DAUKANTO AINIUS 

Juozas Vyšniauskas, Dvaras prie Aleksandrijos, Klaipėda, 2009

Knygoje iš užmaršties prikeliama mokyta ir veikli Simono Daukanto giminės šaka Kaunackiai, gyvenę Kivyliuose. Atskleidžiama Aleksandrijos gyvenvietės pavadinimo kilmė, istorinė, ekonominė ir kultūrinė raida. Pasakojama apie Kivylius ir Truikinų bažnytkaimį kaip reikšmingą Daukanto gyvenimo kelio ir kūrybinio palikimo išsaugojimo vietą. Pateikiama Truikinų parapijos žmonių darbų ir likimų apžvalga.

Juozas Vyšniauskas, Vsevolodas Cvetkovas, Vargo pelės ainiai, Klaipėda, 2018 

Šis dviejų autorių leidinys – Vyšniausko knygos „Dvaras prie Aleksandrijos“ (2009) papildytas ir patikslintas tęsinys. Jį sudaro dokumentuoti straipsniai apie Simoną Daukantą, jo seseris Oną ir Anastaziją. Daugiausia dėmesio skiriama Anastazijos Daukantaitės – Kaunackienės šeimai, jos palikuonims, XX a. išblaškytiems po pasaulį. Tęsiama pažintis su Kaunackių giminaičiais Kniuipiais, Knipovičiais, jų likimais nuo XIX a. pab. iki šių dienų.

Parengė Jonas Einoras 

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS * 2018 M. gruodžio 6 D., KETVIRTADIENIS * ISSN 1392-9100 * NR. 8, V

Česlovas Vaupšas, bibliofilas iš Tauragės, rašinys „Skaudžios brolio ašaros, arba Apie pavogtą knygą“ 

Vytautas Mačernis. 1939 m.

Tai atsitiko 1973 metų vasarą. Prieš metus buvau apsigyvenęs Plungės rajone. Kaip kilusį iš Žiemgalos krašto, stipriai patraukė giminiški žemaičiai: gamta, liaudies menas, kalba, o ypač patys žmonės. Jau nuo mokyklinių laikų buvo žinomi Žemaitijos rašytojai: Simonas Daukantas, MotiejusValančius, Povilas Višinskis, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Žemaitė. Apie Vytautą Mačernį žinojau gana nedaug, atsitiktinai perskaitęs vieną kitą eilėraštį iš tarpukario žurnalų „Židinys“ ir „Ateitis“. Pirmą kartą sovietiniais 1970 metais išleistos eilėraščių knygos „Žmogaus apnuoginta širdis“ dar neturėjau. Be to, ši knygelė buvo didelė retenybė. Ir įdomiausia – sužinojau, kad poeto tėviškė ne per toliausiai, kur gyvenu. Apsilankė brolis. Sėdome abu ant motociklo JAWA, ir neužilgo atlėkėme į tada dar Varduvos miestelį, dabar Žemaičių Kalvariją. Pasiklausinėję kelio į Šarnelę, per miškelį ir duobėtu keliuku pakilome į kalvelę – Mačernių sodybą. Kairėje prižėlęs tvenkinys, centre medinė troba, dešinėje tvartas, daržinė. Netvarkinga ūkinė aplinka: kibirai, „kandos“, aplūžusi tvora, malkų krūvos… Iš namo išėjo aukštokas lieso veido vyriškis. Susipažinome – Vytauto Mačernio brolis Aloyzas. Pasakėme savo kelionės tikslą: pamatyti poeto tėviškę, jo kapą, pajausti aplinką, kurioje jis gyveno ir kūrė, svajojo, mąstė ir rašė. Šeimininkas parodė kelią į kalnelį, kur palaidotas Vytautas. Klampojome per drėgną daubą, takelio jokio nebuvo. Pasiekėme beržynėlį, užkopėme į kalvelę. Poeto amžinojo palaidojimo vieta – paprasto laukų akmens paminklas su nuotrauka (pastatytas 1970m. Valdo Kaštikio, portretas iškaltas 1972 m.). Jo aikštelė tarp medžių nuteikė mane ir brolį Julių rimčiai ir minčiai. Grįžę atgal į sodybos kiemą, dar įsikalbėjome su Aloyzu apie Vytautą. Pamatęs mūsų nuoširdų susidomėjimą, pakvietė į namą. Šeimininkas aprodė Vytauto kambarį, daug pasakojo. Netikėtai palikęs mus vienus, išėjo ir sugrįžo su kažkokia knyga rankose. Pasakė, kad ši knyga yra slaptai gauta iš Amerikos, ir ją rodyti bet kam nepatartina, net pavojinga. Tai buvo nemažo formato, storo gelsvo popieriaus lapų, minkštais viršeliais Vytauto Mačernio „Poezija“, išleista Čikagoje 1961 m. Pasakė: „Žiūrėkite“. Ir išėjo, mus palikęs kambaryje vienus su knyga.
Rankose laikėme didžiausią brangenybę – Mačernio kūrybos knygą! Ir dar iš „anapus“! Matyti ją aršiausiu brežneviniu laikotarpiu! Tuo metu man su broliu tai buvo tikras stebuklas. Suklupę prie stalo, su neapsakomu jauduliu ir pagarbiai pradėjome versti lapą po lapo… Ir štai: „Ar tu leisi, kad baltoji/ Mūsų žemės Lelija/ Po raudono žirgo kojom/ Būtų amžiams sutrypta?“ („Malda į Šv. Kazimierą“). Kaip pamišę puolėme persirašinėti posmą po posmo, eilėraštį po eilėraščio. Laikas neegzistavo. Bet už lango pradėjo tamsėti. Supratę, kad reikia baigti, kad neįmanoma vienu metu viską aprėpti, pasitenkinome tuo neįkainuojamu lobiu, ką spėjome. Tvirtai su Juliumi sutarėme būtinai atvažiuoti kitą kartą ir pratęsti nusirašinėjimą arba net knygą persifotografuoti (brolis buvo profesionalus fotografas). Iškilmingai užvertę knygą, grąžinome ją Aloyzui. Padėkoję už pasitikėjimą, atsisveikinome, pažadėję atvažiuoti kada nors vėl.
Dabar neprisimenu, berods, kitų metų vasarą, vėl su broliu riedėjome į Šarnelę. Nekantriai laukėme pasimatymo su brangia knyga. Įvažiavome į kiemą ir vėl, kaip anąkart, iš trobos išėjo pasitikti mūsų poeto brolis. Pasisveikinome. Žiūrime, kad Aloyzo veidu pradėjo ristis vyriškos ašaros… Skausminga veido išraiška, graudžiu balsu ištarė: „NebėraVytuko – pavogė knygą… Atvažiavo tokie su žiguliais… Matėsi, kad iš miesto. Pora – moteris su vyru. Dėjosi kokiais tai rašytojais ar menininkais… Daug klausinėjo apie Vytautą. Kaip kvailys, norėdamas pasididžiuoti, išnešiau parodyti jiems tą knygą. Palikau juos vienus ir išėjau šerti gyvulių. Sugrįžęs į kambarį, jų neberadau… Nebebuvo ir Vytauto knygos… Išpuolęs laukan, pamačiau juos bėgančius prie palaukėje palikto automobilio. Vijausi…Nuvažiavo…“
Ne kartą esu matęs dėl knygų verkiančius vaikus. Verkti dėl knygos vyrui – retokas atvejis. Bet tikra meilė knygai, jos netekus, išspaudžia ašarą ir vyrams. 1990–1995 metais naujai įsikūrusios Lietuvoje policijos akademijos vienam kursantui paskolinau Tėvo Stanislovo man dovanotą Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“ (1936). Tai buvo man brangiausia knyga, išsaugota per visą sovietmetį, kurios neduodavau net savo broliui. Ir ją pavogė vienas iš būsimųjų policijos pareigūnų! Šiandien norėtųsi sušukti jam: „Ei, vienas iš dabartinių policijos komisarų, grąžinkite man Tėvo Stanislovo dovanotą Knygą!“ Ir aniems iš miesto riktelėti: „Ei, snobai, jeigu dar esate gyvi, grąžinkite Šarnelei Vytauto Mačernio poezijos knygą!“

 

Žiedūnė Zaveckienė, Jaunimas istorijos skersvėjuose –  Lietuvos jaunimo spauda 1918–1940 m.
Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2018

Paveikslėlis – knyga Jaunimas istorijos skersvėjuose
Gausiais archyviniais ir dokumentiniais šaltiniais paremta monografija, skirta 1918–1940 m. Lietuvos jaunimo spaudos istorijai. Monografijoje analizuojama apie 3000 leidinių, didžiausią dėmesį skiriant periodinei spaudai. Knygoje pateikiama žinių ne tik apie leidinius, bet ir jų redaktorius, leidėjus, autorius, leidinių dailininkus, bendradarbius, žmones, nusipelniusius formuojant įvairiapusę jaunimo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą.

Gintautas Trumpis, Asmeninė biblioteka: katalogas. Kn. II: Mažoji Lietuva, Vilnius: autoriaus leidinys, 2017

Tai antroji bibliofilo knyga, skirta apibendrinti Mažosios Lietuvos tema sukauptą knygų rinkinį. Iš viso kataloge bibliografiškai aprašyti 1552 leidiniai. Katalogas gausiai iliustruotas: vidutiniškai reprodukuotas kas antros minimos knygos viršelis, antraštinis lapas ar nugarėlė, atskirai skyrių pabaigose pateikiami ir reikšmingiausių leidinių išdidinti vaizdai.
Kataloge bibliografiniai aprašai pateikiami chronologine seka, bet pagalbinėse rodyklėse išryškintos ir dvi bibliofilo kolekcijos „Donelaitis“ ir „Kuršių nerija“ bei rinkinys „Marinistika“.

Dalia Poškienė, XXVII knygos mėgėjų metraštis. VI. Kaunas:Vidmanto Staniulio knygynas, 2018

Tai šeštoji XXVII knygos mėgėjų draugijos knyga. Iliustruota fotografijomis, knygų ir dokumentų reprodukcijomis. Išlaikytas knygų serijos stilius. Straipsnių rinkinyje analizuojamos kultūros ir istorijos temos, didelis dėmesys skiriamas žymių asmenų vardais pavadintoms bibliotekoms. Bibliofilinio pobūdžio straipsniai sudaro apie trečdalį knygos. Tai šeštoji XXVII knygos mėgėjų draugijos knyga. Iliustruota fotografijomis, knygų ir dokumentų reprodukcijomis. Išlaikytas knygų serijos stilius.

Bus daugiau.  

Related posts