ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt
Pamąstymai I: Lietuvoje siekiant sukurti gerovės valstybę skriaudžiami silpniausieji – neįgalieji ir pensininkai?
2019 –08 – 09
Rugpjūčio pradžioje krito į akį įdomios, dėmesio vertos portalo www.dirst.lt publikacijos apie skriaudžiamus protinę negalią turinčius žmones, taip pat apie be tėvų globos likusius mažamečius vaikus, kurios artimai susijusios su mano ankstesniu pasvarstymu „Ar dabar įmanoma Lietuvoje sukurti gerovės valstybę?“ (tinklalapio www.dirst.lt internetinis leidinys „Skvarbus žvilgsnis į būtį“, 2019 – 07 – 14), o kiek anksčiau sudomino Lietuvos ekonomisto, sociologo, socialinių mokslų daktaro, profesoriaus Romo Lazutkos kritinis dirstelėjimas į šalies pensininkų skurdžios būties realijas.
Susikaupęs sukoncentravau, susisteminau ir sujungiau į suvokiamą vientisą kontekstą savo chaotiškai pasklidusių minčių fragmentus, o tuomet visa tai sudėjau į pamąstymų kraitės atitinkamas kerteles. Šitaip gavosi minimos temos pasmąstymų tęsinys portale www.dirst.lt.
Apie dirstelėjimo aspektą
Šiomis dienomis portale pasirodė publikacijos, kurios atkreipė dėmesį į iškylančias problemas integruojant protinę negalią turinčius žmones ir be tėvų globos likusius mažamečius į pilnavertį gyvenimą. Tai ir Lietuvos parolimpinio komiteto prezidento Mindaugo Biliaus bei žurnalistės Daivos Žeimytės – Bilienės viešas kreipimasis į valstybės vadovus, Seimo narius ir atsakingų institucijų atstovus dėl situacijos Biržuose bei Žiežmariuose, ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos bei Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio reakcijos į paskelbtas publikacijas, kad likimo nuskriaustiesiems reikia padėti, ir socialinių institucijų vadovų požiūris į paviešintą aktualiją, kas be ko, tai ir aštrios viešos diskusijos tarp gyventojų ir valdininkų proceso momentai.
Kas gi ten atsitiko? Anot keipimosi autorių, Biržuose dalis Latvygalos gatvėje gyvenančių žmonių užblokavo globos namų užplanuotą statybą aštuoniems be tėvų rūinimosi likusiems mažamečiams. Tuo tarpu Žiežmariuose (Kaišiadorių r.) Lauko gatvėje įsikūrusieji bando sutrukdyti būsto, kuriame ketinama apgyvendinti dešimt protinę negalią turinčių žmonių, įrengimą. Tai Strėvininkų socialinės globos namų projektas, vykdomas pagal Vyriausybės programą. Pastaroji numato savarankškai galinčius gyventi neįgalius asmenis, įkurdinti konflikto objektu tapusiuose namuose, taip siekiant juos kuo labiau integruoti į bendruomenę.
Žinoma, neramina ir daugelio šalies pensininkų skurdi padėtis būtyje. Šiuo atveju apie kritiškai didžiulę socialinę atskirtį tarp pagyvenusiųjų ir turčių informuoja mokslininkas R. Lazutka.
Nuomonė: konfliktų atžvilgiu ne viskas vienareikšmiška
Žinoma, padėti šalies bendruomenės skriaudžiamiems silpniausiųjų sluoksniams, t. y. turintiems proto negalią neįgaliesiems ir sunkiai besiverčiantiems pagyvenusiems žmonėms būtina bei pagirtina. Tai padorios būties aksioma!
Tačiau projektų įgyvendintojams būtina šaltai, be emocijų, objektyviai išsiaiškinti konfliktinės situacijos detales, taip pat galimas negatyvių tarpusavio santykių peripetijas. Juk paskaičius www.dirst.lt paskelbtus straipsnius iškyla daugybė klausimų, pavyzdžiui, ar atsakingos socialinės įstaigos rimtai ir sąžiningai parinks dorai besielgsiančius savo globotinius, o ne chuliganus, kitus blogiečius, kad jie galėtų įsikurti tuose būstuose vietos bendruomenės apsuptyje (kaip pasielgti: patikėti dažnai pažadų nevykdančių reikalu suinteresuotų valdininkų, politikų žodžiais ar ieškoti alternatyvių įrodymų?), ką darytų konkrečios atsakingos socialinės įstaigos, jeigu neatitiktų be tėvų globos likusių mažamečių ar proto neįgaliųjų ir tų vietovių gatvių gyventojų įvairūs abipusiai kaimyniniai interesai dėl galimo abipusio priešiškumo (gal, kaip pas mus įprasta, atsiribotų nuo numanomos problemos sprendimo arba neieškodami kaltų moralinį, psichologini gaisrą mėgintų gesinti jau po gaisro?), ar atsakingieji galimai būsimų sudėtingų santykių srityje išsamiai viską apgalvojo…
Taigi, paskubėjus ir neišsiaiškinus bent daugelio moralinio ir psichologinio pobūdžio aplinkybių gyventojus apkaltinti nejautrumu, bailumu, egoizmu ar kitomis blogybėmis būtų neobjektyvu.
Realus gyvenimas liudija, jog dirstelėjus negatyvių reiškinių šioje socialinėje sferoje galima rasti nemažai. Kita vertus, pats būdamas tų visuomeninių sluoksnių atstovas (senjoras) ir Elektrėnų savivaldybėje pastoviai bendraudamas su pagyvenusiųjų bei neįgaliųjų organizacijomis pastebiu kiek ženklesnius teigiamus pokyčius šiems žmonėms integruojantis į krašto bendruomeninę būtį. Teigti, jog vietos politikai ir savivaldybės administracija ignoruoja minimą aktualiją būtų neteisinga, nors, mano nuomone, krašto valdžios bei nevyriausybinių organizacijų darbą toliau gerinant situaciją socialinėje srityje reikėtų tobulinti. Antai kai kurios visuomeninės organizacijos „veikia“ tik popieriuje, o jų atstovai tepasirodo seniūnijose bendrijoms už numatomą veiklą dalijant pinigai. Pastebėtina ir tai, jog skirdama atitinkamus finansinius išteklius savivaldybė ganėtinai „demokratiškai“ pajungia bendruomenes savo interesų sprendimui.
Kartu su sūnumi Tomu neretai aplankome bendro nelengvo likimo žmones. Mums rūpi kad ir Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Elektrėnų bendrijos (vad. Birutė Kizienė), Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos (Audra Česonienė), Elektrėnų savivaldybės žmonių bendrijos „Spindulys“ (Marija Kazbarienė), Vievio trečiojo amžiaus universiteto (Audronė Davidavičienė) veikla, tad progai pasitaikius stengiamės dalyvauti jų kultūros, saviugdos, sportinio pobūdžio renginiuose. Man, įpratusiam prie tokio gyvenimo būdo, tos integracinės priemonės nesukelia tiek daug emocijų, įspūdžių kaip Tomui.
T. Černeckis aktyvus portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės veikloje. Jis noriai dalyvauja mūsų renginiuose, ypač mėgsta fotografuoti.
Malonu prisiminti ir tai , jog su elektrėniškiais, vieviškiais ar kaišiadoriškiais senjorais dalyvavome įvairiose ekskursijose, netgi išvykose svetur, pavyzdžiui, į Austriją, Slovakiją Lenkiją, Baltarusiją. Abiems patiko Naujus metus sutikti Lenkijoje, o neseniai pilni įspūdžių sugrįžome iš kruizinės kelionės Ryga – Stokholmas – Jūrmala…. Atitinkamų panašių planų, jeigu leis galimybės, turime ir ateičiai…
Kas be ko, finansinių galimybių aspektu su sveiko pavydo jausmu žiūrime į Vokietjos, Jungtinės Karalystės, Belgijos, Švedijos ar kitų šalių materialiai aprūpintus senjorus ar neįgaliuosius. Bet labai kukliai gyvendami ir smarkiai apribodami savo poreikius mes irgi galime leistis į artimesnes pigesnes išvykas, nors už tai tesame dėkingi sau ir talkinančioms atitinkamoms turistinėms agentūroms.
Akivaizdu: svarbiausias šiame reikale yra dorovinis pamatas
Anksčiau jau rašiau apie prieštaringajį individo charakterį (savąjį „aš“), kuriame slypi ir gėrio, ir blogio pradai. Kaip žinia, psichoanalizės aspektu – tai asmenybės struktūros darinys, kurio funkcijos yra suvokti išorinį pasaulį ir save patį, koordinuoti motorines reakcijas, įsimnti suvoktus dalykus, suderinti prieštaraujančius impulsus.
Šiuo metu bent jau įsivaizduojamoje gerovės valstybėje labai svarbus yra asmenybės dvasinio vidinio pasaulio vertybinis pamatas. Žinoma, ypač aktualu, kad tai būtų moralinio pobūdžio vertumas.
Deja, dabartiniame materialiniame pelno kaupimo pasaulyje miesčionis vartotojas dorybės nevertina, liūdna, bet dažniausiai savo vidinio pasaulio pažinimui visiškai neskiria dėmesio, o pasineria į didžiulę bandos paklausą turinčius jutiminius malonumus festivaliuose, vakarėliuse ar panašiuose renginiuose.
Be abejo, norintys pažinti savo vidinį pasaulį, o jų yra, turi tam priemonių: gali pasidomėti, pavyzdžiui, Indijos ar Kinijos vienuolių būties išmanymo šaltiniais, protėvių išmintimi, dvasininkų geranoriška pagalba, jeigu tik jie patys tikrai dori (juk Vatikanas šiuo aspektu susiduria su rimtais iššūkiais!), galų gale išmokti medituoti.
Žodžiu ginti ir puoselėti padorumą galima ir būtina. Tam tereikia noro ir pasiryžimo! Tuomet lengviau mąstyti apie galimą gerovės valstybę Lietuvą ir joje neskriaudžiamus senjorus bei neįgaliuosius.
