ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt
Onutės Grybauskaitės – Kulbokienės eilėraščiai
(knyga „Jausmų ir žodžių vingiai“)
2019 – 08 – 15
Liepos 26 d. tinklalapio www.dirst.lt internetinio laikraščio “Skvarbus žvilgsnis į būtį” puslapyje paskelbiau straipsnį “Oninių dieną pristatė trečiąją savo knygą” apie Onutės Grybauskaitės – Kulbokienės tolesnę kūrybinę veiklą
Dabar gi, paskaitęs tuomet jos pristatytą knygą “Jausmų ir žodžių vingiai”, supažindinu su keturiais autorės eilėraščiais apie Lietuvą, Elektrėnus, kūrybinį įkvėpimą bei laiko tėkmę.
Lietuva…
Laikas tautinę juostą Tau audžia,
Meiliai glaudžia upių tėvas Nemunas gilus.
Gražiausios dainos ir eilės tau aidi –
Tavo vardas Lie – tu – va skambus.
Lietuva mažytis žemės trupinėlis,
Visos planetos žemės didelės.
Tavo vardas širdy kaip žiburėlis
Gražiausiais aidais skamba ir skambės.
Vilnius – sostinė mūsų Tėvynės,
Rytuose gimė, yra ir bus.
Šiaurėje Latvija ir Estija kaimynės
Kaip visuomet užjaus, ranką paduos.
Iš vakarų galinga Baltija banguoja,
Ji smėlio krantus barsto gintarais.
Pietinėj pusėj šilai dunkso, žaliuoja –
Tai dzūkų kraštas, kvepiantis sakais.
Lietuva, mes be tavęs kaip be motinos.
Be tavęs – kaip be ryškios šviesos.
Kol plaks širdis krūtinėj,
Meilė Tau, tik Tau liepsnos…
2017 – 07 – 07
Elektrėnai
Kokie gražūs šiandien Elektrėnai –
Daug gatvių, skverų ir gėlių.
Kur tik pažvelgsi – švaru, žalia,
O širdys alpsta nuo dainų.
Kaip nemylėt jaunystės miesto,
Priglūdusio prie nerimo krantų.
Čia renginiai jausmus sušildo,
Ir atrandi naujų draugų.
Stovi greta marių kranto,
O mintys šoka virš bangų.
Vėjelis švėlniai plaukus glosto,
Širdyje lengva ir gaivu.
Aplink žuvėdros trenkia salto,
Dūmelį raito elektrinės kaminai.
Naują namą kažkas stato –
Gyventi čia tikrai gerai.
Kad vis gražėtų Elektrėnai,
Širdies dalelę dovanok ir tu.
Šviesiom svajonėm leisk užgimti –
Laimingu tapk su bėgančiu laiku.
2017 – 07 – 26
Kūrybinis įkvėpimas
Kaimas – man šaltinis ramybės tikras,
Gamta – kūrybinis įkvėpimas.
Šito turto niekas niekur neatstos,
Nes taitikras sielos pašaukimas.
Myliu aš medį, širdžiai brangų,
Net ir vėją, audringą ir rangų.
Myliu pasaulį, kuris mus supa,
Ir žemę, kuri mums sukurta.
Dangų, kalnus, laukus ir pušynus
Aš kaskart ryškiau regiu.
Dėl to savo mintis ir posmus
Jiems dažniau ir dažniau skiriu…
2012 – 12 – 20
Ta metų upė
Žmogus – tiktai nedidelis sraigtelis
Dievo pirštuose ir pačiam delne.
Kartais džiaugiesi kaip koks vaikelis,
Kitąkart už nesėkmes kaltini save.
Būna – su norais aš jau nesuspėju,
Nors, rodos, gyvenu tuo pat ritmu.
Jaunos dienos su vėjo gūsiais nuskubėjo,
Paliko plaukus paženklintus sidabru.
O būta liūdesio ir džiaugsmo,
Tekdavo suklupt ir vėl pakilt.
Jei siela kentėdavo nuo skausmo,
Šrdį reikėdavo nedelsiant nuramint.
Ta metų upė – viską ji nuplukdo:
Ašaros ar džiaugsmas – jai vis tiek.
Patirtos aistros jeigu nesužlugdo,
Širdie, eilėmis džiaugsmą išliek…
2011 – 09 – 20
