ŽVILGSNIS Į KAUTYNES PER MORALĖS

PRIZMĘ (I – VI)

TIKĖJIMAS, ŽINOJIMAS, ĮSITIKINIMAS, NEIGIMO NEIGIMAS  

(Mano pamąstymai) 

III

SERGEJUS SOKOLOVAS, matematikas (Kaunas) 

2019 – 10 – 07

Prisiminkime senovės laikų žmones. Jie, mūsų proprotėviai, kurių paveldo „biznio mokslas“ kratosi, aiškindavo savo tiesas itin paprastai ir aiškiai: „Žemė yra plokščia! Jeigu būtų apvali, visi vandenys nuo jos nutekėtų“.

Žaviuosi ne teiginiais apie Žemės formą, kuriuos dėsningai paneigė dialektinis neigimo neigimas. Keri paties tuomečio neigimo logika, realizavusi geležinį dedukcijos principą, kuris yra bet kokios analizės visavertiškumo būtinoji sąlyga.

Nepamirškime, jog tai buvo senovės laikų išmintis, kuri tada ties žmonijos minties raidos pradu įkūnydavo vienoje simbiozėje ir tikėjimą, ir žinojimą, ir net įsitikinimą. Tolesnė žmonijos vystymosi raida išskyrė bei atskyrė tuos „tris banginius“.

Taip, senovėje dėl itin paprastos tuometinės „įrodyminės bazės“ žinojimas būdavo lydimas itin paprastų, lengvai suvokiamų schemų ir iš esmės prilygdavo įsitikinimui. Tuo tarpu tikėjimas anuomet sietas su gamta – tiek fizine, tiek socialine.

Įsiklausykime dar kartą į proprotėvių mokymą per tuometinės tikėjimo bei įsitikinimo simbiozės prizmę: „Mus gaivinantys vandenys, švarutėliai telkiniai nenuteka, nedingsta, džiugina mus ir jus džiugins. Todėl Žemė negali būti neplokščia!…“

Taigi, jau tada pažinimo vyksmą persmelkdavo neigimo neigimas„. Bet svarbiausia ne tai. Reikšmingiausia, jog šis paprastas „žinojimas“ buvo padiktuotas ne materialiųjų „interesų“, o pažangių lūkesčių! Mūsų proprotėviams rūpėjo, kad gamta išliktų, „nenutekėtų“ bei nenuvertėtų po kojomis tų „niekuo netikinčių“ ir tesiekiančių iškilti į „viršribį“.

Bet laiko upės teka, jų nesustabdysi. Ilgainiui neregėtai išsiplėtė žmonių žinių bagažas, „schemos“ tapo kur kas sudėtingesnės, o svarbiausia – prieštaringesnės. „Žinojimo“ jau ėmė nepakakti, kad jį būtų galima prilyginti įsitikinimui. Daugybė skirtingų viena kitą paneigiančių bei per neigimą besivysčiusių mokslinių teorijų bei hipotezių, o socialinėje srityje -požiūrių, privertė „žinojimą“ „apsiginkluoti“, ir kautis su kitu, čia pat dygstančiu bei pastarajam prieštaraujančiu nusimanymu.

Ir štai čia pažiūros samprata jau ėmė išreikšti tos „ginkluotės“ esmę.

Įsitikinimai tapo tose prieštarų kautynėse iškentėtos patirties, tikėjimo bei žinojimo simbiozės išraiška.

Socialinėje srityje požiūrių bei tikėjimo simbiozė tapo pažiūromis, kurios susidėliojusios į nuoseklią visumą, grįstą sukauptąja bei iškentėta patirtimi, tampa žmogaus įsitikinimais. Ir čia vėl prisiminkime tą „grįžtamąją spiralę“, leisiančią „sakmę apie nūdieną“ vėl ir vėl kildinti iš proprotėvių išminties apie vandenis, laimei, dar nenutekančius….

Taip, niekas nūdien neabejoja planetos forma. Ir daugeliui dabar paplitusio ciniško pragmatizmo suluošintos kartos „pakeleivių“ („jis ir ji“) jokio pasaulio krašto ar neva nežydinčio paparčio žiedo nereikia, nes tiems šiandien „žydi“ tik „šlamantieji“…..

Tačiau įsitikinimas ( – ai) dar iš anų laikų paveldėjo teigiamą pradą. Ne, anaiptol ne ta prasme, jog tie sietini vien su teigiamais poelgiais ar ketinimais. Juk skęstame priešybių bei prieštarų vandenyne… .Pažiūrų teigiamojo prado esmė – šių kelrodės prieraiša prie juos turinčio žmogaus pasirinkto kelio.

Ir galia kiekvieno, turinčio įsitikinimų… Ir laimė….Būtent stiprybė, o ne „gamtos viršribis“.

Tiems gi, kurie siekia „gamtos viršribio“ vaidmens,nelemta turėti įsitikinimų. Jie teišgali vaidinti juos turinčius. Tačiau tas „įsitikinimų imitacijas“keičia kaip chameleonas atspalvį, priklausomai nuo jį supančios aplinkos. Jie tegali „susitaikyt su realijomis bei džiaugtis gyvenimu….“.

Bet toks „džiaugsmas“ niekada nereikš laimės, kadangi, kaip jau minėjau, siekiantieji „gamtos viršribio“ vaidmens negali pakilti iki tikėjimo, kuris, dėl mus supančios gamtos prieštaringumo tapo neatskiriamąja įsitikinimų dalimi….

(Bus daugiau)