ŽVILGSNIS Į KAUTYNES PER MORALĖS
PRIZMĘ (I -VI (PABAIGA)
NESISTEMINĖS PARTIJOS-VIRŠRIBIO IR UŽRIBIO SIMBIOZĖ
(Mano pamąstymai)
SERGEJUS SOKOLOVAS, mateatikas (Kaunas)
2019 – 10 – 27
VI
Dabar pasidalinsiu mintimis apie vadinamųjų nesisteminių partijų (politinių darinių) atsiradimą bei perspektyvųjį spektrą. Manau, kad tokio pobūdžio politiniai dariniai tam tikra prasme yra sisteminiai, nes ir jie siekia prieigų prie lovio (remiuosi tikrove, bet ne kažkokiomis vizijomis) pagal esamos tvarkos diktuojamas taisykles. Taip pat ir dėl to, kad nuo pat savo atsiradimo yra sistemos technologų kontroliuojami.
Aišku, ir trečiosios jėgos būna formuojamos naujųjų iniciatyvų pagrindu. Bet kitoms partijoms, kaip jau patyrė daugelis, teks kristi iš viršribio ant žemės ir kankinamai ieškoti “teisybės” galvojant „na kaip čia yra, atstovauju daugumai, o gavau vos tris procentus balsų….”.
Aišku, tokia klausimo formuluotė, kaip ir emocingos išvados “esą žmonės kvaili bei akli“ padarymas byloja apie tai, jog kai kas painioja partijos socialinės bazės ir partijos elektorato sąvokas. Tuo tarpu jos itin skiriasi, pavyzdžiui, kaip daržo žemė nuo daržovių…
Ir jokios aiškios priežasties nebus galima surasti, jei tik nesiremti šių šešių dalių rašinyje naudojamomis sampratomis bei jų sąlygojamais priežastiniais ryšiais.
Visą esmę sudaro tai, kas slypi ties pačia užuomazga, ties pačiu pradu –pažiūra „aš atsovauju jums“. Juk šioje nuostatoje tūno vis tas pats viršribio (lovio) siekimas, kas nustelbia vienintelę teisingą alternatyvą – „aš jūsų dalis, nes esu gamtos dalis“.
Žinoma, visai kitas klausimas, kaip šią vienintelę alternatyvą įgyvendinti. Juk ji turi ir kitą medalio pusę – gamtos dalis tampa tarsi nematoma bei nepastebima….
Tačiau šis rašinys – ne veikimo instrukcija, ne veiksmo vadovas. Tai, ko gero, žvilgsnis iš gelmių…
Mąstydamas apie partijas, jų siekius, nukreipdamas šias mintis moraliosios politikos vaga, minimą vienintelę teisingą alternatyvą suformuluočiau štai taip: „Aš niekam neatstovauju tol, kol dauguma visuomenės sluoksnio (sluoksnių) neįpareigos manęs tai daryti“. Beje, būtent čia slypi amžinojo klausimo esmė: tas, kitas politikas – lyderis, ar jam stinga vadovo savybių… Bet bamba (višribis) ir lyderis ( gamtos išrinkta bei mobilizuota jos dalis ) – toli gražu ne tas pats. Skiriasi, sakykim, kelmas nuo vaismedžio, nors pirmasis kuo puikiausiai matomas dykvietėje ir galiausiai telieka vien šios “puošmena”….
Taigi, „esu jūsų dalis….“. Ne atstovas, ne vedlys, ne vadas be kariuomenės, keliantis žmonėms ne pasitikėjimą, o pajuoką – tiktai dalis! Viršribio nesiekianti gamtos dalis!
Tuo tarpu dabar partijos vadovaujasi vulgariuoju materializmu. Žmonių sąmonėje tai kaipmat atsispindi mintimi „štai dar vieni prie lovio užsimanė!“ Manau, jog viršribio kalboms liaudis jau suspėjo įgyti imunitetą, adaptavosi prie rėksmingojo fono. Beje, šalutinis to adaptavimosi efektas – auganti socialinė apatija…
Tas pats liečia ir vadinamąsias nesistemines partijas, kurių dalis tokiomis tapo dėl to, kad… paprasčiausiai pavėlavo į traukinį.
Kiekviena jų iš karto tampa viršribio siekėja. Išsišokėle, kuri pati apskaičiavo savo rinkėjų skaičių, zuikio svajose pritempdama šį prie socialinės bazės. Paminėsiu, pavyzdžiui, jos poziciją – „dauguma žmonių skursta, tad jie turėtų už mus balsuoti”. Kuri, beje, dalyvaujant sistemos technologų įfiltruotiems partinio aparato dalyviams vienašališkai nutaria, kokioms šalims ji atstovaus. Kiekvienas toks politinis darinys nuo pat pradžių žaidžia į vienerius vartus, taip projektuodamas viršribio pralaimėjimo raidą prieš gamtą, natūraliai atstumiančią kokias bebūtų pretenzijas į jos užvaldymą.
Tačiau tol, kol vyksta šis viršribio projektavimasis į užribį, viskas atrodo kitaip. Kiekviena partija ar partijėlė išmoko regėti savo elektoratą kaip didžiulę žmonių grupę, neva galinčią ir netgi privalančią iš anksto susitarti. Tuo tarpu šito visuomenės vystymosi dėsniai kaip tik ir nenumato!
Taip formuojamas objektyvus prieštaravimas tarp partijos viršribio ir jos pačios suskaičiuotos gamtos, kurią dar nespėję patirti pralaimėjimo politiniai vedliai iš anksto laiko pilkąja mase.
Kartu tai ir prieštaravimas tarp individualumo bei kolektyvumo: žmogus yra individualus ar vis dėlto turi vyrauti kolektyvumo veiksnys?
Aprašyti dalykai tarsi sugriauna šią darnią tų veiksnių simbiozę, ir kaipmat supriešina minimus faktorius štai tokia tvarka: vedlys- tai individas (pirmasis numeris sąraše), partija- individualistų grupės balsų dauguma, o elektoratas – tai neva kolektyvas, privalantis iš anksto susitarti savo, o iš tikrųjų viršribio modeliuojamų interesų vardan.
Prieštaravimas tarp partijos ir jos socialinės bazės, pasireiškiantis aukščiau minėtu principu – elektoratas (rinkėjai) prieš partiją sąlygoja prastus bei daugelį partinių vedlių be galo stebinančius pasiekimus per įvairius rinkimus.
Atkreipiu dėmesį, jog mąstau apie dabartinį laikmetį, kuomet didžioji dalis žmonių buvo pirmesnių sisteminių partijų nuvilti per ankstesnėje rašinio dalyje minėtą veiksnį partija prieš rektoratą. Tad nieko nuostabaus, jog šis faktorius nūdien virsta savo dialektine priešingybe – elektoratas prieš partiją. Tik pirmiausiai “kliūna”, aišku, nesisteminiams naujadarams, iš savo pirmtakių paveldėjusiems visus sistemos prieštaravimus” bei visas partinei išklotinei būdingas ligas…
(Pabaiga)
