IŠMINTIS/KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ
2020 – 04 – 03
Negandų laikotarpiu ištroškosiems doros
Akivaizdu, jog vyksta dabartinės geopolitinės sistemos lūžis. Kas laukia mūsų ateityje? Labai norėtųsi, kad būtyje realiai vyrautų moralinės vertybės, kurios jau seniai paniekintos ir užmirštos…
Šiuo metu turiningai leidžiant laiką pravartu paskaityti mano brolio Gintauto Černeckio knygą „Lakonikos“. Tiesa, šio kūrinio ištraukas portalo www.dirst.lt internetinis leidinys „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ anksčiau publikavęs, bet vykstant kardinaliems pokyčiams gyvenime, manau, tikslinga išpublikuoti visas „Lakonikų“ mintis.
Paskaitykime, įsigilinkime į ketureilius…
ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
LAKONIKOS, 2012
GINTAUTAS ČERNECKIS
Skiriu mąstančiai sielai
Mintis yra Dvasios grūdas
Agni Joga,t., I, 2006
◊◊
Mintį, Dvasios blyksnį, užrašytą
eilėraščio eilute, pavadinau lakonika.
Tokiu mąstymo būdu siekiu
mažai kalbėdamas pasakyti daugiau.
Lakonikos primena ugnies ženklus,
vedančius į subtilų pasaulį.
Poetiškame filosofinių miniatiūrų
rinkinyje Šviesos Jėgos kovoja
su tamsos tarnais. Bet gyvenantis šviesoje
atremia juodąją kariauną.
Jam Saulės Gėlė pražysta.
Palieku lakonikų vėrinį Šventovės statytojams,
einantiems savęs pažinimo keliu.
Autorius
I
Jei koks paukštžmogis
suliepsnoja virš dykros,
vėjas išnešioja degėsių kvapą –
vėl ilgą laiką ramu.
II
Apmirusios sielos
marina bundančiąją,
negirdžiu maldos –
vien tik dejonės.
III
Baltasis angelas
gaudo vyrus, moteris,
išvalo jų prikimštas burnas
ir maitina juos gyvais žodžiais.
IV
Kenčiantieji įgauna
žmonių pavidalus –
ugnis jų širdyse
palaidoja gyvulio alsavimą.
V
Iškrypusios mintys
veidmainių liežuviuose –
tokius randu, tokius palieku
tamsos karalystei.
VI
Svetimi šeimininkauja
nesavo soduose,
jų sielų vaisiai kartūs
barsto laukines sėklas.
VII
Gal jau nurijusiems
paskutinį kartybės lašą –
vien tik einantiems –
kažkas gilaus atsiveria.
VIII
Patys nuoširdžiausieji
atranda savyje namus –
svaigus aromatas iš ten
ir amžinybės dvelkimas.
IX
Tamsūs šešėliai
įsėlina vidun,
jeigu burna išdžiuvusi be vyno
ir duona išbirusi tarp pirštų.
X
Slibino tarnai
lyg apsėstieji
šeria gyvates
ir minta jų ėdalu.
XI
Dainuojantiems gyvenimą
šviesos karoliai
krinta iš dangaus
į mylinčias širdis.
XII
Įsiutę padarai,
panašūs į žmogžvėrius,
pasiduoda gaivalui
ir neranda išsigelbėjimo.
XIII
Koks šviesumas,
kai mintys leidžiasi vidun
lyg baltos paukštės
lesalu neprijaukintos.
XIV
Prigėrę karčiosios
lig dugno
nelabieji ganosi
dievo beždžionės stiklinėj.
XV
Nesutramdyti gaivalai
stumia laukinę sielą
į nuolatines klajones,
ir nėra jai ramybės.
XVI
Girdžiu kalbant
ilgai tylėjusįjį,
bet kažkas mėgdžioja jį
nešvariais žodžiais.
XVII
Jei kas ir išeina
iš savo dykumos –
tai pasišventėliai,
užauginę sodus.
XVIII
Vos jaučiama
esmė atsiveria
mirties kambaryje –
ir niekada daugiau.
XIX
Dangaus šaltinis veriasi,
pagedęs iš vidaus
susmenga žemėn
ir pavirsta dulkėmis.
XX
Jau temsta.
Vienišųjų kelyje
pakeleiviai sveikinasi,
uždegdami žiburius.
(Bus daugiau)
