IŠMINTIS/KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ II
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 04 – 24
XLI
Anie renka ramiai
savo sielas
lyg pabirusius karoliukus
į vieną vėrinį.
XLII
Toks ūpas gyventi,
kai dangaus sodo dvelkimas
atveria širdis
ir maitina jas meilės vaisiais.
XLIII
Kelyje sutinku sodininką,
lyg alsuojantį žiedą,
jis palieka mano sieloje
kelias vilties sėklas.
XLIV
Gyvenimo upėje išmaldautojai
nardina vienas kitą į dugną,
bet gelbėtojo laivelis
lydi plaukiantįjį.
XLV
Vos tik atsiranda
šviesos ženklas,
tyroje širdyje
žibintas įsidega.
XLVI
Dvasios broliai
aplankę sodą
palieka žinią –
auginti atžalyną.
XLVII
Šviesos laiškai
atranda tikintįjį
ir sušildo jo širdį,
kad stipriau mylėtų.
XLVIII
Kai lakštingala
čiulba naktyje,
prie gyvenimo upės
nukeliu kepurę.
XLIX
Nušvinta žodis
kaip rožė kalnuose,
bet jį randu
praėjęs nakties slėniu.
L
Dvasios elgetyne
puikybės nuodas
klupdo silpstantįjį –
per vėlu.
LI
Ligos traukiasi,
kai šviesos skydai
gina sveikąjį
nuo sergančiojo.
LII
Ne akmuo
guli palaukėj –
prabudęs virpa
nuo dvasios dvelkimo.
LIII
Veiklos įkarštyje
meistras žengia
į dvasios dirbtuvę
ir broliai uždainuoja.
LIV
Einantieji sveikina
saulės spindulius kelyje –
jie lyg paukščiai pakyla
lengvai į tolumas.
LV
Gražus žmogus
nedalina dvasios brangenybių,
bet jas atranda
mokantieji gėrėtis.
LVI
Netikėliai ruošia
pragarą artimiesiems –
jų sielos lyg dūmai
draikos bedugnėj.
LVII
Turintieji priešnuodį
nuo piktosios įkandimo
vis tiek jaučia
šaltą jos bučinį.
LVIII
Dangaus paukštė
nutūpia ant švariausio
dvasios indo
su gyvuoju vandeniu.
LIX
Sugundytieji nusisuka
nuo skaistaus veido,
ir juodieji piemenys varo juos
į žemesnį pasaulį.
LX
Kai mylimčioji širdis
plaka dangaus ritmu,
baltoji banga kyla
iš vidinės gelmės.
(Bus daugiau)
