IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ IV
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 05 – 20
LAKONIKOS
LXXXI
Pasiryžęs keliautojas
nesustoja pakelėse,
kur sąmonė gęsta
lyg vėjo užpūstas žibintas.
LXXXII
Dangus atsiliepia,
kai sparnuoti broliai
neša sodo sėklas
į apleistus laukus.
LXXXIII
Savanaudžiai giriasi
sukauptais turtais –
jie negirdi,
ką kalba elgetos.
LXXXIV
Negalintieji atleisti
nugrimsta į šešėlių pasaulį
lyg kreivame veidrodyje
ieškodami savęs.
LXXXV
Gelmė atsiveria viduj
kaip ant didžiųjų vandenų –
matau artėjant
balto brolio valtį.
LXXXVI
Ugninis vėjas
ardo akmeninę širdį –
dulkės pabyra
į visas puses.
LXXXVII
Vienišas kelias
vis dar atranda
rojaus paukščio ieškotojus
ir puolusieji keliasi.
LXXXVIII
Tolimasis, priartėjęs
prie varguolio,
sulaiko kančios bizūną,
kad jis žinotų iš vidaus.
LXXXIX
Didžiosios sielos
ateina viršutiniu keliu
kovodamos su tamsa
žėrinčiais minčių kalavijais.
XC
Baltasis maldininkas
sveikina šviesą
aukojimo giesme
iš mylinčios širdies
XCI
Kai mąstanti siela
renkasi dvasios altorių,
ją nusineša
džiaugsmo upė.
XCII
Nesavas savyje
išduoda artimą,
ir atpildo kirtis
nubloškia žmogaus pavidalą.
XCIII
Vaiko širdies
švieselė mirkčioja
lyg žvakė
užpučiama vėjo.
XCIV
Ugninis piemuo
suvaro griovėjus į smuklę,
kad jie netrukdytų
giedoti sodo paukščiams.
XCV
Ne sau renku
grožio sėklas,
gėlių vaikams,
auginantiems sodus.
XCVI
Nubudę palieka miestus
dėl vienintelio,
kuriam padvelkus
oras virpa tyruose.
XCVII
Elgetų šalyj
nėra šventyklų,
tik saulėtekis,
bet kam jis vargšams.
XCVIII
Kas dieną
pasveikinęs gyvenimą
gerais darbais –
nebijo mirties.
XCIX
Atpažįstu paliktąjį
kartoti gyvenimo –
vėjas nupučia
jo žodžius.
C
Žinantieji įeina
pro saulės vartus
ir pasineria į šaltinį
su nušvitusiu veidu.
(Bus daugiau)
