KULTŪRA, TRADICIJOS
Žemaičių bibliofilas Nr. 9. (IX d.)
Klubo 35 metų sukakties proginis leidinys
Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS (Plungė)
2020 – 07 – 03
GIEDRĖ PETREIKIENĖ
Simono Daukanto bibliofilų klubo narė
Paimk knygą, palik knygą
Jau ne vienus metus šalia bibliotekų minima panašiai skambanti bibliotekėlė, ne tiek jau daug bendro turinti su tikrosiomis bibliotekomis. Bibliotekėlėse yra knygų. Tai viskas. Prie jos nenueisi su tikslu pasiimti konkrečią norimą knygą. Jai nereikia skaitytojo pažymėjimo. Kartais bibliotekėlės gali apskritai nerasti ar – priešingai – aptikti netikėtoje vietoje. Pasiimsi vieną knygą, o grąžinsi kitą. Arba visai negrąžinsi. Vieniems jau tapę įpročiu kasdien, kas savaitę, kas mėnesį aplankyti bibkiotekėlę. Kiti žvilgteli tarsi netyčia. Ir retai kokia knyga bibliotekėlėje užsibūna ilgiau kaip keletą dienų – tai, kas nereikalinga vienam, randa vietą kituose namuose.
Vienintelis tikrai aiškus dalykas – bibliotekėlių radimosi pradžia. Ši idėja užgimė kaip “Little Free Library” (liet. maža nemokama bibliotekėlė) JAV prieš dešimtmetį. Maži knygų nameliai buvo skirti bendruomenės santykiams stiprinti: pažiūrėti, ką skaito kaimynai, pabendrauti su jais susitikus prie bibliotekėlės, knygų mainais sukurti gerą emociją. Pamažu šis virusas paplito visame pasaulyje – dabar jų galima rasti daugiau kaip 50 000 net 70 – yje valstybių. O Lietuvoje pirmąją bibliotekėlę 2012 m. spalio 13 d. Trimitų gatvėje Vilniuje pastatė Milda Varnauskaitė, vėliau inicijavusi tokių bibliotekėlių steigimą visoje Lietuvoje. Ji teigia, kad praėjus septyneriems metams bibliotekėlių kūrimuisi nebereikia papildomo postūmio: “Žmonės į mane dar kartais kreipiasi pagalbos, bet į žinutes atsakinėja vis rečiau. Per septynerius metus mano gyvenimas labia pasikeitė, aš išsikrausčiau ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Lietuvos. Dabar mano, kaip bibliotekėlių pradininkės, vaidmuo jau labia mažas, žmonės patys stato, kuria, lanko bibliotekėles visoje Lietuvoje”.
Pagal pirminę idėją “Little Free Library” registruoja visas pasaulio bibliotekėles, kurios įtraukiamos į pasaulio žemėlapį, joms atsiunčiamas tarptautinio tinklo ženklelis. Lietuviai čia užregistravo 34 “oficialias” bibliotekėles. Tačiau realus skaičius turėtų būti mažiausiai triskart didesnis
Lietuvoje net veikia „Free Little Library“ analogas „Dalinkis knyga“, kurio žemėlapyje užregistruota 17 Lietuvos bibliotekėlių (skirtingos nuo „Little Free Library“). Taip pat jų internetiniame puslapyje prekiaujama šabloninėmis bibliotekėlėmis – konstrukcijomis be knygų, kurių pagrindinė paskirtis – apsaugoti knygas nuo nepalankių oro sąlygų.
„Little Free Library“ dar viena iš nešamų žinučių – ekologija: dalintis knygomis yra ekologiška, todėl ir knygų nameliai turėtų būti iš antrinių žaliavų. Internetiniame puslapyje jų kainos siekia nuo 100 iki 900 Eur, o pats knygų namelių tarptautinis ženkliukas atsieina 35 Eur. Ten pat pateikiami brėžiniai ir patarimai, kaip išsipjauti ir pasistatyti bibliotekėlę patiems. Tuo tarpu „Dalinkis knyga“ parduodami knygų nameliai kainuoja nuo 250 iki 300 Eur, o lietuviškas ženkliukas su privalomai siūlomu neapibrėžtos reikšmės valdytojo startiniu paketu – 35 Eur. Knygų nameliai tvarūs, bet ne ekologiški. Už papildomą kainą su nameliu galima įsigyti ir „Dalinkis knyga“ rekomenduojamą knygų komplektą.
Visgi akivaizdu, kad lietuviams šablonai – nė motais: bibliotekėlės tampa ne tik knygų saugykla, bet ir saviraiškos priemone, iš kitų valstybių išsiskiriama išmone ir bibliotekėlių įvairove. Vilniuje yra bibliotekėlė – telefono būdelė („Viliaus k.nygų keitykla“). Vyriausybės bibliotekėlė – iš seifo. Alytuje bibliotekėlė įsikūrusi seno ąžuolo kamiene. Nidoje, žinoma, bibliotekėlė yra švyturio formos. Bibliotekėlė – grybas. Bibliotekėlė – avilys. Bibliotekėlė – inkilas. Bibliotekėlė – pašto dėžutė. Manytina, kad toks originalumas radosi iš didelio institucinio įsitraukimo: kitose valstybėse daugiau ar mažiau laikomasi pirminės idėjos kurti bibliotekėles kaimynystės bendruomenėms, o Lietuvoje didžioji dalis bibliotekėlių yra ligoninių, darželių, savivaldybių ir pan. kiemuose, parkuose, todėl joms natūraliai skiriama daugiau lėšų ir kitų resursų. Kita vertus, retu atveju tokią bibliotekėlę pastatysi be
savivaldybės žinios – būtini leidimai, kurie ne visada išduodami greitai.
Nuo lokacijos, be abejo, priklauso ir bibliotekėlės turinys. Universitetų bibliotekėlėse neretai galima rasti profesinės literatūros, o ligoninėje pacientai mainosi romanais. Į bibliotekėles patenka senos paveldėtos knygos. Arba naujesnės specifinės, kurių nepavyksta niekam perparduoti. Dažnai knygos užsienio kalba. Vilniuje apskritai daug knygų rusų kalba. Retai knygos vaikams. Jokių bibliofinių leidinių, bet vienas kitas vertas dėmesio. Niekada negali žinoti, ką rasi. Pirmosios bibliotekėlės įkūrėja pradžioje rasdavo padėkos laiškų, kurį laiką ji atliko ir gerbėjų pašto dėžutės funkciją. O sykį vienas bibliotekėlės lankytojas net rado knygoje tarp lapų įspaustus kolekcinius litus. Kitas bibliotekėlėje rastas knygas grąžino savininkui, kaip paaiškėjo, per klaidą įdėjusiam vertingų knygų su autografais. Trečiasis rado bukinistiniame knygyne parduodamas savo prieš kelias dienas bibliotekėlėje paliktas knygas.
Pastarasis atvejis – puikus sąmoningos bibliokleptijos pavyzdys. O iš tiesų bibliotekėlių kūrimosi pradžioje skeptikai labiausiai baiminosi ne blogo Lietuvos oro, o vandalų. Dėl pačių knygų nesibaiminta, juk kas gali vogti senas knygas? Pasirodo yra. Ir ne tik kelių eurų verslą darantys bukinistinio knygyno pardavėjai. Labiausiai nesėkminga šiuo aspektu – Nyderlandų ambasados Vilniaus Bernardinų sode įkurta bibliotekėlė, kuriai įvairios Lietuvos ir Nyderlandų institucijos dovanojo daug vertingų naujų knygų skaityti vietoje. Neaišku, ar iš įpročio, ar iš noro pasipelnyti gana greitai visos knygos iš bibliotekėlės dingo. Ir tada bibliotekėlę sulaužė vandalai.
“Veiklos pradžioje atrodė, kad žmonės Lietuvai į naujai pastatytą bibliotekėlę reaguoja kitaip nei užsienyje. Lietuvoje turėjome atvejų, kai bibliotekėkė buvo suniokota po pirmos nakties. Tačiau po septynerių metų galiu pasakyti, kad tikrai niekuo nebesiskiriame nuo užsienio. Bibliotekėles žmonės patys inicijuoja ir stato, bendruomenės jomis naudojasi ir saugo. Svarbiausia nesiekti kontroliuoti bibliotekėlės, drąsiai ją paleisti savam gyvenimui ir nesiliauti tikėti bendruomeniškumu”, – reziumuoja M. Varanauskaitė.
Bibliotekėlė Plungėje esančiame skvere. Autorės nuotr. ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS / ŠEŠTADIENIS, Nr. 9 /
IGNOTAS JUODEIKIS
Simono Daukanto bibliofilų klubo narys
Išėjo naujas „Knygnešio“ tomas
Lietuvos knygnešio draugijos veteranai Benjaminas Kaluškevičius ir Kazys Misius parengė penktąjį „Knygnešio“ tomą. Knygą 300 egzempliorių tiražu šiais metais išleido Punsko „Aušros“ leidykla Lenkijoje. Tomas dedikuotas vienintelei ir ilgametei Lietuvos knygnešio draugijos pirmininkei dr. Irenai Kubilienei. „Knygnešio“ leidybą tarpukariu pradėjo Petras Ruseckas (1883 – 1945), išleidęs du tomus. Atgavus nepriklausomybę, leidybą atgaivino istorikas Vytautas Merkys, parengęs trečiąjį tomą. Paskutiniu metu šią veiklą perėmė Knygnešio draugija, 2016 m. išleidusi ketvirtąjį tomą.
Penktajame tome išlaikant dar P. Rusecko sukurtą struktūrą knygnešių atsiminimai geografiškai suskirstyti į Kauno, Suvalkų ir Vilniaus kraštus. Knygoje sąlyginis Kauno kraštas siejamas su Kauno gubernija, kuri apėmė Žemaitiją, nemažą dalį Aukštaitijos ir dalį Suvalkijos. Šis pasienio su Mažąja Lietuva regionas pasižymėjo savo aktyvumu 1864 – 1904 m. platinant nelegalią lietuvišką spaudą. Į šį skyrių pateko ir publikacijos apie Mintaujos (dab. Jelgava) ir Liepojos (abu Latvijoje) knygnešius. Leidinyje iš Kauno krašto paskelbtos 28 publikacijos. Suvalkų kraštas sutapo su Suvalkų gubernija, kuri apėmė didžiąją dalį Suvalkijos. Tai pasiturintis ir arti Mažosios Lietuvos sienos buvęs regionas, nenusileidęs Žemaitijai savo aktyvumu. Iš šio regiono paskelbtos 27 publikacijos, Vilniaus krašte, kuris tuo metu sutapo su Vilniaus gubernija, lietuvių tautinei veiklai nebuvo tinkamų sąlygų, todėl ir lietuviška spauda čia plito silpnai. Iš šio krašto paskelbtos 8 publikacijos. Iš tikro šis skirstymas yra tik sąlyginis, nes didesnės apimties atsiminimai apie knygnešystės epochas dažnai peržengia vieno regiono ribas. Pavyzdžiui, straipsnyje apie Valentiną Urbonavičių (tikr. Antaną Urboną) iš Kvėdarnos yra įdomios medžiagos apie Rietavą, Šiaulius, Kauną ir Vilnių.
Didžioji dalis leidinyje publikuojamų atsiminimų buvo skelbti tarpukario spaudoje. Nedidelę dalį atsiminimų sudaro iki Pirmojo pasaulinio karo skelbti atsiminimai. Pastarieji turi daugiau nutylėjimų, bet ir laiko nuotolis mažesnis. Tik išsilavinę ir visuomenėje labiau žinomi knygnešiai patys gebėjo parašyti atsiminimus apie save ir savo artimus. Rasime Jono Basanavičiaus, kun. Aleksandro Dambrausko, Liudvikos Didžiulienės, kun. Povilo Dogelio, Martyno Jankaus, Augustino Janulaičio, Juozo Garmaus, Kazio Griniaus, Jono Kriaučiūno, Prano Mašioto, Adomo Miko, kun. Kazimiero Pakalniškio, kun. Justino Staugaičio, kun. Pranciškaus Urbanavičiaus ir kt. atsiminimus. Pasižymėjusių, bet kuklesnių knygnešių likimais domėjosi vietos spaudos bendradarbiai. Interviu pagrindu paskelbti straipsniai apie knygnešius taip pat vertingi. Laiko nuotolis, o kartais ir didesnis noras sureikšminti savo veiklą rengėjams sudarė rūpesčių. Rengėjai, puikiai išmanydami archyvinius ir publikuotus šaltinius, skelbiamus tekstus lydėjo komentarais ištaisydami faktines klaidas arba praplėsdami situacijos aprašymą. Retesni, tam tikrame regione vartoti ar tarminiai žodžiai tekste išskleidžiami juos taip pat paaiškinant.
Trumpą leidinyje publikuotą Lietuvos knygnešio draugijos istoriją aprašė Gražina Markevičiūtė – Markauskienė. Autorė išryškino organizacijos atsiradimo aplinkybes, kultūrinę ir leidybinę veiklą.
ALGIMANTAS JAKIMAVIČIUS
Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys
Knyga apie iškilų žemaitį, garsinusį Lietuvą visoje Europoje
Atvertę naują knygą, per ją susipažinę su nepaskelbtais, pirmą kartą spausdinamais dalykais, išvystame praeitį, kuri iš esmės padeda lengviau suprasti ne vien prabėgusį laiką, bet dažniausiai užčiuopia ir dabarties realybes, paskatina pamąstyti. Vertingas praeities žinias galima pagilinti per egodokumentinių šaltinių tyrimą bei jų vertimą į lietuvių kalbą. Egodokumentikos – dar mums neįprastas ir pavadinimas, – atsiminimų, autobiografinių tekstų, laiškų, dienoraščių, kitokio paveldo tyrimai Lietuvoje yra nauji, tebėra besiformuojančios pakopos. Jų istorija dar nesiekia ir dešimtmečio. Tačiau pastaraisiais metais šioje srityje yra reikšmingai pasistūmėta, rezultatas – egodokumentinių leidinių nuolatos daugėja.
Šiuo atveju turime gerą progą pasidžiaugti egodokumentine naujiena – pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstu rankraštiniu Mykolo Girdvainio tekstu knygoje „Mykolas Girdvainis (1841 – 1925). Autobiografija“, kurią parengė Gamtos tyrimų centro profesorius Vincas Būda ir VU Komunikacijos fakulteto profesorius, Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys Arvydas Pacevičius. Mums, knygų mėgėjams, apie naująjį leidinį, jo paskirtį, nors gana lakoniškai, bet ir kartu daug pasakyta pratarmėje: „Mielam skaitytojui įteikiama knyga siekiama pristatyti nepelnytai pamiršto mokslininko, gamtininko, biologo, entomologo ir ichtiologo, žemaičių bajoro Mykolo Girdvainio biografiją, paremtą jo paties parengta Autobiografija, taip pat mokslinę veiklą“. Ir knygos sudarytojai, ir pristatomo veikalo turinys byloja – Mykolas Girdvainis, jo asmenybė itin įdomi. Tai buvo energingas ir darbštus, garsus ichtiologas, entomologas bitinininkas, vėliau tapęs įžymiu Lietuvos, Lenkijos bei žinomu Europos žuvivaisos specialistu.
Nebuvo taip, kad Lietuvos gamtininkams Mykolas Girdvainis būtų visai nežinomas ar pamirštas, tačiau praktiškai apie jį buvo prabylama tik protarpiais. Ką mes žinojome apie apie M. Girdvainį iki kol jį XXI amžiuje prikėlė minėti mokslo istorikai? Svarbiausia, kad ši šviesi asmenybė yra palikusi vertingą mokslinį palikimą ir ypač sėkmingai taikė naujausias gamtos mokslo žinias praktiškai. 1875 m. prancūzų ir lenkų kalbomis Paryžiuje išspausdino savo originalų autorinį darbą – „Bitės anatomija“ ((Anatomia pszczoly / oprac M. Girdwojn ze Zmudzi. Pariz,1875). Apie šį 32 puslapių leidinį su priedu – paties autoriaus profesionaliai atliktų bitės anatomijos piešinių aplanku, – buvo trumpiau ir išsamiau rašyta. Jo 12 – oje lentelių sugrupuotas anatominių piešinių priedas buvo vadinamas atlasu. Šis originalus smulkiųjų gyvūnų anatomijos darbas užėmė reikšmingą vietą tarp to meto bitininkystės ir apskritai mokslo apie labai margą vabzdžių pasaulį knygų.
Be kalbamos knygos apie bites, svarbiu laikomas kitas M. Girdvainio leidinys „Žuvų patologija“ (Patologia ryb scyli…), 1877 m. lenkiškai išleistas Paryžiuje, o po kelerių metų – prancūziškai ir vokiškai. Prie 19 puslapių leidinio teksto buvo pridėtos 22 didelio formato iliustracijos – taip pat paties autoriaus piešiniai. Iki tol spaudoje buvo galima aptikti mintį, kad ir šis, ir daugelis kitų M. Girdvainio paskelbtų straipsnių, ypač žuvų, kitų organizmų veisimo klausimais yra reikšmingi, tačiau mažai nagrinėti ir jie laukia laikmečio specialistų įvertinimo. Buvo žavimasi labai dideliu M. Girdvainio įgyvendintų žuvininkystės projektų kiekiu. Spėliota, kad M. Girdvainio rankraščiai ar spaudiniai yra laiko, karų pražudyti, teigta, kad gal ir galima žinias apie jo palikimą rekonstruoti.
Grįžtant prie V. Būdos ir A. Pacevičiaus parengtos knygos reikia pasakyti, kad ji atsirado iš teksto, lenkų kalba parašyto1917 / 1918 m. Jis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Dokumentas – tik M. Girdvainio ataskaitos – autobiografijos nuorašas, kurį, spėjama, iš M. Girdvainio ranka rašytų lapų apie 1931 metus padarė Stulgių klebonas Antanas Skinderis (1869 – 1948). Šis aktyviai domėjosi tvenkinine žuvininkyste, o aprašymuose apie A. Skinderį yra daug nuorodų apie tai, kad jie su M. Girdvainiu buvo geri pažįstami ir artimai bendravo.
Dviejų autorių prikeltas lietuviškai gyventi mūsų gamtininko rankraštis, pirmiausia svarbus tuo, kad jam „pasisekė“. Jis vienas iš tų tekstų, kurie slypėjo (kiti slypi ir toliau) archyvuose ir rankraštynuose, buvo pastebėtas ir preliminariai įvertinus nuspręsta, kad jo vertimas gali išvysti dienos šviesą naujos kokybės – savarankiško leidinio pavidalu. Gerai, kad senas tekstas užkliuvo vienam iš naujo leidinio sudarytojų, mokslo istorija besidominčiam prof. V. Būdai. Jis pakliuvo į tinkamas rankas ir tinkamu laiku, su juo susipažino mūsų egodokumentikos tyrėjas, turintis jau solidų patyrimą, prof. A. Pacevičius. Galėjo atsitikti ir taip, kad trumpam prisimintas rankraštis vėl būtų pamirštas ir, kaip iki šiol, toliau slėptųsi senųjų šaltinių saugykloje.
Naujausios knygos „Mykolas Girdvainis (1841 – 1925). Autobiografija“ Pratarmėje parengėjai, remdamiesi tekstu, nurodo vieną kitą M. Girdvainio biografijos faktą, pabrėžia plačius jo veiklos europinius ryšius, sudomina kai kurių Europoje garsių asmenybių pavardėmis. Aprašymams skirti poskyriai pavadinti patraukliai: „Užmaršties slėpiniai“, „Biografijos atodangos“ (A. Pacevičius), „Asmenybės žavesys“ (V. Būda).
Autobiografijos autorius M. Girdvainis šį memuarinį pasakojimą ranka parašė pirmuoju asmeniu. Joje aiškios jo, kaip žmogaus ir piliečio, nuostatos. A. Pacevičius mano, kad Autobiografija nebuvo reikalinga M. Girdvainiui siekiant posto ar karjeros. Ji priskirtina ir memuaristikai, juolab, kad M. Girdvainis ją parašė jau sulaukęs 75 metų. M. Girdvainio pozicija buvo „krajovcinė“: rašė, kad mylėdamas Lietuvą kaip savo gimtąją šalį, myli ir Lenkiją, ir kad po karo jos prisikels, atgaivins praeities tradicijas, „vėl taps krykščionybės pamatais ir Europos kultūros skydu“. Matyti ir daugiau jo asmeninių išgyvenimų, kurie patraukia atvirumu. Žodžiai skamba ir pilietiškai – atsidėdamas vandens gyvių veisimui, jis rašė, „kad čia galėsiu daugiausia prisidėti prie mūsų <…> tautinio turto gausinimo, nes niekada neabejojau, kad Lietuva ir Lenkija bus atkurtos“. Būdamas svetur M. Girdvainis akcentuodavo savo atsidavimą Lietuvai – šaliai, kurioje gyveno ir glūdi jo giminės šaknys, o senojoje lenkų spaudoje jis vadintas tiesiog žemaičiu (žmudzin).
Girdvainio tėvas, taip pat Mykolas, turėjo Daubarų dvarą Žemaitijoje, motina irgi bajoriškos kilmės, buvo kilusi iš Vilniaus gubernijos. M. Girdvainis gimė 1841 m. Vilniuje, nuo 11 metų buvo mokomas namuose, taip pat ir kalbų, po to, pats rašo „mokslus pradėjau gimtajame Vilniaus mieste, vietinėje gimnazijoje“. Nuo 1857 m. – Karo inžinerijos mokykloje Sankt Peterburge. 1862 m. atliko praktiką prie statomos Kronštato tvirtovės. 1863 m. sukilimas nulėmė, kad inžinerinę kryptį pakeitė gamtos mokslų studijos Varšuvos vyriausiojoje mokykloje. Esama ir smulkesnių M. Girdvainio fragmentų apie jo ankstyvuosius augalininkystės, bitininkystės, žuvininkystės srities darbus. Jo mokslinei veiklai aprašyti panaudoti šaltiniai tekste ir išnašose. Lietuvoje aktyviai plėtojo karpių tvenkinius, įvedė daug naujovių pats projektuodamas žuvininkystės ūkius. Žemaitijoje gyveno Išlinose, žmonos dvare. Ten 1924 m. mirė, palaidotas Stulgiuose.
Svarbiausia, kad išlikęs ir neskelbtas M. Girdvainio autobiografinis rankraštis dėl šio leidinio pirmą kartą atsirado lietuviškai. Kartu autobiografija, kurią jis parašė lenkiškai apie 1917 – 1918 metus, pirmą kartą publikuojama ir lenkiškai. Tai reikšmingas šaltinis atkuriant šio žemaičio mokslinių kelionių ir tyrimų geografiją nuo Žemaitijos iki Lenkijos, Prancūzijos, Italijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos. Ji teikianti peno ir telkianti dėmesį mokslo istorikams, knygos mėgėjams, autobiografinės raštijos tyrėjams. Knygos galima teirautis Gamtos tyrimų centre Vilniuje, Akademijos g. 2.
2019 m. lapkričio 23 d. / ŠEŠTADIENIS, Nr. 9 / ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS
Bus daugiau (pradžia 2019 – 12 – 18)
