BŪTIS: UGDYMAS # ANDRIAUS ŠIMKAUS PUSLAPIS II NUOMONĖ APIE NUOTOLINĮ MOKYMĄ # 2020 – 09 – 18

BŪTIS: UGDYMAS

ANDRIAUS ŠIMKAUS

II

NUOMONĖ APIE NUOTOLINĮ MOKYMĄ

2020 – 09 – 18 

Sveiki!

Pasidomėjote mano nuomone apie nuotolinį mokymą. Trumpai papildysiu tai, apie ką kalbėjome važiuodami.

Nuotolinis, kaip papildoma priemonė, puikiai papildo gyvą mokymą. Tai žinių patikrinimas, papildomos medžiagos suteikimas ugdomajam, kylančių klausimų aptarimas kartu su mokiniu.

Manau, jog ši papildoma priemonė tinka, kai su mokiniu jau esi susipažinęs betarpiškai, jis tavimi, kaip mokytoju, pasitiki, tad jau yra susiformavęs grįžtamasis ryšys.

Pedagogikoje svarbus gyvas medžiagos demonstravimas ir perteikimas ugdomajam. Iš patirties galiu teigti, kad žodžiu gali perduoti tik dalį informacijos, kita dalis, galbūt net svarbiausia, perteikiama neverbaliniai. Todėl nuo pirmų dienų labai reikšmingas gyvas kontaktas, kai mokinys nesąmoningai priima mokytojo spinduliuojamą charizmą, dėka ko ugdytinis pradeda pasitikėti ir bendradarbiavimas tampaįmanomu.

Trumpai tiek..

Gražios dienos, Andrius

2020 – 09 – 17 

Dar kartą sveiki!

Noriu papildyti savo nuomonę apie nuotolinį mokymą…

Taigi, mano manymu, pedagogika savo esme turėtų klausti ir ieškoti atsakymo į vieną aktualiją, kam gi vaikas išvis ko nors turi mokytis? O jei mokytis, tai ko ir kaip? Kokios priemonės padeda, o kokios trukdo arba net kenkia?

Žmonės išsimokslina, tampa inžinieriais, gydytojais, menininikais, politikais ir kitų specialybių išmanytojais. Bet konfliktų, karų, ekologinių nelaimių ir visokių kitų negandų nemažėja – tik daugėja.. Kirba mintis, jog iki galo neatsakyta – žmogumi tampama ar gimstama?

Ir ne tiek svarbu, ar užaugęs išmanys vieno ar kito mechanizmo veikimą, bus konstruktoriumi, kelininku, atominės energetikos specialistu… Galbūt reikšmingiau tai, ar sugebės kelti klausimus ir atsakyti ne kaip kažkas padaryta ar pastatyta, veikia, bet kodėl tai turi būti pastatyta ir kodėl turi veikti, ar tai nekenkia kitoms planetoje egzistuojančioms sferoms?..

Įsitikinęs, jog atsakymas, , glūdi prieš šimtą metų airių rašytojo,publicisto ,Nobelio premijos laureato (1925 m.) Džordžo Bernardo Šo (1856-1950) išsakytoje mintyje:

„Mes išmokome skraidyti danguje, kaip paukščiai. Mes išmokome plaukioti po vandeniu, kaip žuvys. Liko išmokti gyventi žemėje, kaip žmonės.“

Gražios dienos, Andrius

2020 – 09 – 18 

Related posts