BŪTIS: KŪRYBA
ROMUALDO ČERNECKIO
78
EPIZODAI III
ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt 
2020 – 12 – 03
Apie kelis susitikimus su Tamstele Giltine (Mirtimi) …
arba kaip išmokau plaukti
Dalį vaikystės laikotarpio kartu su tėvais, močiute ir jaunesniuoju broliu praleidau Dūkšte (Ignalinos r.). Tada mokiausi miestelio pradinėje mokykloje. Dviaukštis mūrinis namas, kuriame gyvenau, stovėjo prie ežero.
Vieną gražią saulėtą vasaros dieną mes, būrys klegėjusių berniūkščių, nuėjome maudytis.
Išdykavome. Keletas draugų jau nėrė į tuomet dar nenusekusį vandens telkinį. Aš gi dvejodamas stovėjau ant lieptelio – mat, nemokėjau plaukti. Staiga pajutau stumtelėjimą į nugarą. Kaip blynas pliūkštelėjau į vandenį, panirau į gilumą ir pradėjau skęsti…
Ko gero, suveikė natūralus įgimtas refleksas: pradėjau kapanotis ir išnirau iš vandens. Net nepastebėjau, kad jau plaukiau „šuniuku“.
Vaikai ant kranto leipo iš juoko, o aš tada pirmąkart susipažinau su Tamstele Giltine.
Ir kaip kitąsyk vėl vos nepaskendau
Jaunystės brandą pasiekiau Prienuose. 1971 m. tuometiniame Vilniaus universitete baigęs studijas, mokytojavau.
Taip pat puikią vasaros dieną ant gražaus Lietuvos upių tėvo Nemuno kranto su bičiuliais švenčiau savo gimtadienį. Vyriškoje kompanijoje, deja, neapsiėjome be alkoholinių gėrimų. Jau įkaušę, susiginčijome, ar aš perplauksiu smarkiai nusekusį Nemuną. Juk atrodė – vieni niekai…
Įbridau į upę ir ilgokai bridau. Bėda mane pasitiko senvagėje, kur reikėjo plaukti. Ten patekau į sūkurį, kuriame mėšlungis man sutraukė kairę koją.
Didžiulėmis valios pastangomis ropomis išsikapanojau į kitą krantą. Žinoma, bičiuliai viską matė ir noro linksmintis jau nebuvo…
Taigi, antrą kartą susitikau su Tamstele Mirtimi. Vėliau dar ne vieną kartą draugiškai bendravome, bet nuo to laiko, šiukštu, pagėręs į vandenį nelindau.
Ir nūnai mes su Tamstele Giltine – geruoju, pastoviai jaučiame vienas kitą. Bet be jokios baimės, kadangi nesipykstame, o tai natūralu…
