BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

5

ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS Nr. 10.

(TĘSINYS)

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10

GINTAUTAS ČERNECKIS (Plungė)

Simono Daukanto bibliofilų klubo pirmininkas 

2021 – 01 – 29

##

BIBLIOFILO KALENDORIUS

Apie XXVII knygos mėgėjus sovietų ir nacių okupacijų metais

XXVII knygos mėgėjų draugijai (1930–1940) – 90 Pauliui Galaunei (1890–1988) – 130

 2020 m. sausio–balandžio mėnesiais Simono Daukanto bibliofilų klubo susirinkimuose, pažymint XXVII knygos mėgėjų draugijos devyniasdešimtmetį, šių eilučių autorius pristatė draugijos narius: Vaclovą Biržišką, Vytautą Steponaitį, Paulių Galaunę ir Viktorą Cimkauską. Pranešėjas rėmėsi jam prieinamais šaltiniais: „XXVII knygos mėgėjų metraščiais“ (t. 1–3, 2004), enciklopediniu žodynu „Knygotyra“ (1997), knygotyrininkės Genovaitės Tėvelytės – Raguotienės padovanotu leidiniu „Mylėję knygą“ (2015), Perpetua Dumšienės straipsniu „Paulius Galaunė XXVII knygos mėgėjų draugijos gretose“ (XXVII knygos mėgėjų svetainė, 2020, gegužės 8) ir kt.

Paulius Galaunė

XXVII knygos mėgėjų draugija yra bibliofilinė visuomeninė organizacija, veikusi Pirmosios Lietuvos Respublikos metais. Bet 1940 m. liepos mėnesį sovietų valdžia ją uždarė. Draugiją įkūrė Kauno inteligentai: karo istorikas, publicistas, knygotyrininkas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Vytautas Steponaitis, dailėtyrininkas, muziejininkas, bibliofilas prof. Paulius Galaunė, kultūrologė Marija MašiotaitėUrbšienė. Draugijos branduolį sudarė žymiausi to meto mokslo ir kultūros veikėjai: Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, rašytojai Juozas Tumas-Vaižgantas ir Aleksandras Puida, politikai ir visuomenės veikėjai Mykolas Sleževičius, Petras Klimas, Kazys Bizauskas, Petras Jakštas ir kt. Draugijai rūpėjo lietuviškos knygos estetinė išvaizda, dailios knygos leidyba. Draugijos išleista knyga „Gulbė karaliaus pati“ 1937 m. pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje Paryžiuje buvo apdovanota Didžiuoju prizu, o leidinys „Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka“ – aukso medaliu. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, draugija buvo atkurta. Nuo 1993 m. ji tęsia savo pirmtakės veiklą, puoselėdama lietuviškos knygos kultūrą. Svarbu pažymėti, kad atkurtos Draugijos garbės nariu sutiko likti vienintelis tuo metu gyvas paskutinis draugijos 27-asis narys Vytautas Kazimieras Jonynas. Dauguma draugijos narių lavinosi Europoje ir aktyviai dirbo Lietuvoje. Skirtingai susiklostė draugijos narių likimai okupacijų laikais. Po sovietų okupacijos nemaža dalis draugijos narių – M. ir V. Biržiškos, V. K. Jonynas, Magdalena Avietėnaitė, Vladas Daumantas, Viktoras Kamantauskas, Adalbertas Staneika, Juozas Balčiūnas-Švaistas – apsigyveno JAV ir toliau tęsė lietuvišką kultūrinę veiklą. Klubo narius labiausiai domino okupuotoje Lietuvoje likusių draugijos narių likimai, todėl pranešėjas išsamiau apžvelgė P. Galaunės, V. Steponaičio ir V. Cimkausko patirtus išgyvenimus, kitus paminėjo trumpai, nes teko pasitenkinti prieinamais šaltiniais.

Petras Klimas, istorikas, Lietuvos atstovas Prancūzijoje, sovietų represuotas, paskui reabilituotas ir paleistas iš kalėjimo. Grįžęs į Kauną, apsigyveno savo žmonos sesers šeimoje, gavo 10 rublių senatvės pensiją. Apako ir mirė. Jo bibliotekos likimas nežinomas. Vladas Jurgutis, profesorius, ekonomistas, vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo mirtininkų stovyklą, bet liko gyvas, jo bibliotekos likimas neaiškus. Kazys Bizauskas, literatas, Lietuvos atstovas Anglijoje, vėliau Užsienio reikalų ministerijos departamento direktorius bei ministro pirmininko pavaduotojas. 1941 m. birželio mėn. buvo sovietų nužudytas Karmėlavos miške. Apie jo biblioteką nėra žinių.

Petras Jakštas, bibliofilas, Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo Spaudos skyriaus majoras, Šilutės kraštotyrininkas savo asmeninę biblioteką kūrė du kartus. Prieškario metais buvo surinkęs 7 tūkst. leidinių, bet 1945 m. ją sudegino sovietų kariai. Po karo nelegaliai gyveno Rygoje, paskui įvairiose Lietuvos vietose (nuo 1956-ųjų iki mirties Šilutėje). Savo biblioteką atkūrė iš naujo (6,5 tūkst. leidinių). Surašė savo bibliotekos istoriją, savo archyve, dabar laikomame Vilniaus universiteto bibliotekoje, paliko vertingų Lietuvos kultūros istorijos liudijimų.

Paulius Galaunė, bibliofilas, knygos meno istorikas, įkūrė pirmuosius dailės ir kultūros muziejus Lietuvoje ir jiems vadovavo. Išleido apie 400 darbų, iš jų apie 20 atskirais leidiniais, daugiausia skirtų lietuvių liaudies menui. Registravo Lietuvos kultūros paminklus. Domėjosi Lietuvos bibliotekų, knygų, archyvų istorija. Vienas pirmųjų ėmė tirti Lietuvos knygos meną, rašė apie knygos meno raidą XV–XVII a., XX a. lietuviškų knygų meninį apipavidalinimą. Rengė pirmąsias ekslibrisų parodas Lietuvoje. Pats sukūrė 14 ekslibrisų. Parengė leidinį „Ex – librisas Lietuvoje“ (1926). Turėjo asmeninę biblioteką, kuriai knygas rinko nuo 1908 metų, buvo surinkęs apie 10 000 knygų. Plungės bibliofilai lankėsi Galaunių namuose, kurių pagrindinis turtas – 12 tūkst. leidinių biblioteka. Nacių okupacijos metais P. Galaunė bandė išgelbėti bibliofilo V. Cimkausko asmeninės bibliotekos knygas ir ekslibrisų kolekciją, bet geradarį įskundė vokiečių pareigūnams, kurie reikalavo žydo turto. Visas bibliofilo brangenybes vokiečiai išsivežė.

Vytautas Steponaitis, pirmosios Lietuvos bibliofilų organizacijos steigimo iniciatorius bei organizatorius, kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus karo istorijos dalies vedėjas, leidinio „Karo archyvas“ redaktorius, ilgametis „Mūsų žinyno“ redaktorius, bibliografas. Turėjo gausią asmeninę biblioteką. Jo knygų ir periodikos rinkinius sudarė daugiau kaip 8100 vienetų. Savo biblioteką išsaugojo iki gyvenimo pabaigos. Jam mirus, ją žmona pardavė už 4000 rublių Respublikinei bibliotekai. Prisiekęs bibliofilas, kolekcininkas paliko vertingą, didelę įvairių spaudinių kolekciją, išsaugodamas unikumus. Išėjo Anapilin ištiktas širdies smūgio su šalia lovos ant rašomojo stalo atversta ir nebaigta skaityti knyga. Nuo 1940-ųjų iki mirties 1957 m. su pertrūkiais V.Steponaitis dirbo bibliotekininku-bibliografu, patirdamas žeminančias skriaudas. Kaip Lietuvos karininkui, jau 1940–1941 m. grėsė sovietų valdžios represijos. Buvo įtrauktas į 1941-ųjų birželio mėn. trėmimo sąrašus. Vokiečių okupacijos metais pradėjo dirbti Lietuvos centrinėje bibliotekoje skyriaus vedėju. Vokietmečiu jam nepavyko išgelbėti artimo bičiulio V. Cimkausko. Bet V. Steponaičio šeima priglobė ir padėjo išsaugoti keturis žydų vaikus. V. Steponaitis labai jaudinosi dėl kitų Draugijos narių likimo. Ypač buvo susirūpinęs dėl V. Biržiškos ir jo rankraščių. Po 1944-ųjų antrosios sovietų okupacijos pasiliko dirbti ankstesnėje darbovietėje. Gyveno nuolatiniame pavojuje dėl galimų represijų, todėl teko naikinti dienoraštį ir kitus dokumentus. Dirbdamas Respublikinėje bibliotekoje, darbuotojams rengdavo išsamius literatūros sąrašus, susijusius su Lietuvos istorija ir kultūra. Ypatingą dėmesį skyrė lituanikos rinkiniams. Po Draugijos uždarymo du jos nariai V. Steponaitis ir P. Galaunė, kol buvo gyvi, išlaikė tradiciją: kiekvieno mėnesio 27 dieną jie susitikdavo ir kalbėdavo apie knygas.

Viktoras Cimkauskas, bibliofilas, prisiekęs advokatas Kaune. Nuo 1930 m. jo veikla glaudžiai siejosi su XXVII knygos mėgėjų draugija. Visą draugijos gyvavimo laiką buvo jos sekretorius. Patikėtas pareigas atliko itin kruopščiai, rūpestingai sutvarkė draugijos archyvą. Draugijos susirinkimuose skaitė pranešimus apie lietuviškus knygos ženklus, iliustruodamas savo surinktų ekslibrisų pavyzdžiais. Jo lietuviškų ekslibrisų rinkinį sudarė 112 vienetų. Aistringai rinko ekslibrisus, gilinosi į knygos ženklo istoriją. Asmeninėje bibliotekoje buvo didelis juridinės literatūros rinkinys, įvairūs ekslibrisų srities leidiniai. Bet 1940–1941 metai iš esmės pakeitė bibliofilo gyvenimą. Vokiečiams užėmus Lietuvą, suvokė savo, kaip žydo, padėtį ir laukiantį likimą. 1941 m. liepos 4 d. Vilhelmui Burkevičiui įteikė saugoti vienuolika vertingų knygų ir abi „XXVII knygos mėgėjų draugijos metraščio“ knygas. Kitos bibliofilo knygos buvo išgrobstytos ir pradingo. Naciai V.Cimkauską uždarė į Kauno getą, o 1944 m. liepos mėn. išsiuntė į koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Ten dirbdamas, 1944 m. rugsėjo mėn. pateko po garvežiu. Jam buvo nupjautos abi kojos. Kaip rašė jo bičiulis V.Burkevičius, senoviškame vaizdingame Bavarijos miestelyje „nuo 1944 rugsėjo […] randasi niekam nežinomas ir niekieno nelankomas ir nepuošiamas tragiškai žuvusio, tikro knygos mylėtojo V. Cimkausko vienišas kapas, kurį telanko švelnus […] vėjelis ir iš tėviškės neša jam sveikinimą“.

 Bus daugiau