I. KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ
62
FANTASTINĖ APYSAKA
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2022-04-16
GNIUŽDYMAS VII DALIS
TELEPORTACINIS ŠUOLIS
Ala staiga išvydo savo tėvą. Ją apėmė toks jausmas, tarytum jis visada buvo gyvas ir niekada jos nepaliko. Ir kad jie štai taip kalbasi jau nebe pirmąją dieną.
„Ala, o juk aš tave įspėdavau, kad iš pradžių galvok, septynis kartus pamatuok, dešimt kartų pasverk ir tik paskui ką nors daryk“.
„Tėveli, na nepyk, man juk pasidarė įdomu, o kito karto juk nebus!“
„Bet kuo pasibaigs šis pirmasis kartas? Ar bus iš viso kas nors po jo?“
„Tėveliuk, na nerūstauk! Aš tave myliu, tad būtinai sugrįšiu pas tave!“
„Nereikia pas mane, kol kas nereikia…“ – ištarė tėvelis, ir kaipmat dingo.
Tada pasirodė mama.
„Mamyte, ar tau jau geriau, ar jau praėjo skausmai? Aš taip ir neradau tų vaistų…“
„Dukryte, nesijaudink, man viskas gerai. Bet va dėl tavęs aš nerami. Kokia tu pas mane nenuorama, kokia lengvabūdė…Kam, na kam tu ten išskridai, kas dabar bus?“
Šįkart Alai neteko teisintis, mama dingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.
Vietoj jos tarsi iš po žemių išniro pikta tetulė iš „globos“.
„Tai ką, nenaudėle, vėl pabėgai? Įskaiton užsimanei?“
„Tai aš juk jau suaugusi, aš jau seniai ne pas jus…“
„Ką? Iš mūsų neišeina, ir juolab nepabėga!…“
…Ala pabudo išpilta šalto prakaito. Šalia, ant lovos krašto, sėdėjo Erlada bei jos mergina Danala.
„Kas tai buvo?“ – uždususiu balsu paklausė Ala.
„Erdvėlaivio teleportacinis šuolis“, – tarė Erlada, ir paaiškino, kad „teleportacija – taipogi judėjimo forma. Mes viename kosmoso taške tarsi išnykstame, o kitame atsirandame, atsikuriame. Beje, trijų šviesmečių atstumu nuo ten, kur lig tol buvome. Todėl judėti greičiau už šviesą visai nebūtina“ – šyptelėjo Erlada.
Greta sėdėjusi Danala tyliai šypsojosi. Žemės kalbų ji nemokėjo.
„Tai aš miegojau, ar ne? Regėjau labai ryškius sapnus, tarsi viskas tikroviška, ir čia, greta!“, – dalinosi savo įspūdžiais Ala.
„Tai ne visai sapnas. Mes tarsi paliekame mūsų erdvę, o grįžtame į gerokai nutolusį jos tašką ne iš karto, o praėjus dviems – trims paroms. Mūsų per tą laikotarpį tarsi nėra kūniškąja prasme, mes suskilame į elementariąsias daleles, bet vėliau vėl susikomponuojame ir atsikuriame“ – papasakojo Erlada.
(B.d.)
