I. DISKUSIJOS, KRITINIS DIRSTELĖJIMAS
JONO PAULAUSKO
487
DIRST: ŽALČIO PRAKEIKSMO PASEKMĖS II
Publikacija portale: 2022-09-15
Atsiuntė JONAS PAULAUSKAS
2022 – 09-14
Žalčio prakeiksmo pasekmės. Apie Imperiją, arba Mažos tautos kompleksas
II
Vilnius egzistavo nuo XII a., kadangi buvo nemaža miesto tipo gyvenvietė. Susapnavęs vilką, Gediminas nusprendė čia kelti pilis (beje, pastatė ne vieną, o dvi).
Vilnius nuo pat pradžių kūrėsi kaip sudėtingas, gerai apgalvotas urbanistinis, gynybinis kompleksas pagal Romos pavyzdį. Greičiausiai dėl politinių priežasčių ketinta jį skelbti Šiaurės Roma. Šį sudarė: rezidencinė pilis Gedimino kalne, gyvenamasis masyvas bei gamybinės erdvės kalno papėdėse ir Kreivasis miestas priešais Gedimino kalną. Jame buvo Tauro (Stalo) ir Kreivasis (Plikasis, Trijų kryžių) kalnai. Viduramžiais Kreivajame mieste buvo trys amfiteatrai, kurie išnyko nuslinkus kalno šlaitams.
1298 metais Vytenio pasiuntiniai buvo Rygoje, kur sutarė dėl vienuolių ir kunigų priėmimo į Lietuvą. Mūrinė bažnyčia pastatyta Vilniuje 1320–1321 metais – apie tai užsimena Gediminas savo laiške. Be bažnyčios niekaip nebūtų buvę pritraukti pirkliai ir amatininkai. Tai buvo gudrus politinis žingsnis.
Vilniui įkurti pasirinkta vietovė buvo trijų baltų genčių žemių – Deltuvos, Nalšios ir Lietuvos – sandūroje.
Taigi pirmąją pilį pastatė ne joks Gediminas, kuris tik sužaidė „Romos pokerį“, bet Pukuveras ir jo sūnus Vytenis apie 1270–1300 m., kai jau buvo pastatyta rezidencinė Aukštutinė pilis. Vilniaus įkūrimas buvo planuotas veiksmas ir vyko organizuotai. Gediminas laiške jau vadina miestą karališkuoju.
Įdomu, kad visose legendos apie Geležinį Vilką versijose rašoma, jog Gediminas pradėjo pilies statybas jau kitą dieną po sapno. Iš tikro Vilnius buvo įkurtas siekiant vienyti Lietuvą, stiprinti ją ir įtvirtinti monarchiją. Katalikų, stačiatikių kvartalai, užsieniečių pasikvietimas buvo dirbtinis aktas, padėjęs Vilniui iškilti.
Vilnius (o gal tai Velino miestas?) – Bazilisko, viduramžių pabaisos, Žalčio manifestacijos miestas. Baziliskas turi keterą, Vilnius rašytas Bazilisko formos – kaip ketera: buvo rezidencinė Gedimino pilis ir Kreivojo kalno pilis.
Bazilisko pavadinimas greičiausiai siejasi su lydų kalbos žodžiu battos – „karalius“. Pirmąsyk anglų kalba jis paminėtas 1300 m. Apie jį dar Plinijus rašė 77–79 m. veikale „Naturalis Historia“. Bazilisko tyrimai dar labai menki. Kad Baziliskas yra Žaltys, galime pamatyti įvairių Europos miestų, pvz., Olandijos Zvolės ar Vokietijos Miuncheno, kur šv. Mykolas žudo Žaltį (Baziliską), herbuose.
Baziliskas – tai mitinis gyvačių karalius, gimęs iš sferinio kiaušinio, kurį padėjo septynerių metų gaidys Sirijaus (sic) dieną, o išperėjo rupūžė. Apie Sirijų, kaip žmonijos protėvynę, kalba daugelis tautų.
Lietuva gimė iš dviejų – vandens (pieno) ir kraujo – putų. Bazilisko-Miesto iškilimas – Kraujo Putos esmė. Visame pasaulyje sutinkame „šventuosius“, žudančius „slibiną, gyvatę, baziliską, drakoną“. Vilniaus herbe per vandenis taip pat einama su žeberklu. Kodėl? Anksčiau vaizduotas Vytis, kuris jodavo per vandenis. Rytų ikonografijoje Šv. Kristoforas vaizduojamas su toteminio vilko galva. Šv. Kristoforas – psichopompas, pernešęs vaiką per vandenis, neišsigandęs vandenų valdovo Žalčio. Tai – tik kita visų „šventųjų“, kurie žudė drakoną-žaltį, versija.
Geležinį Vilką, kaip Vilniaus simbolį, išpopuliarino Adomas Mickevičius. Lenkų propaganda pasigavo šį įvaizdį, skelbdama, kad šis vilkas krikščioniškas, nors iš tikro jis susijęs su Žalčiu. Apie Baziliską rašė poetas Jonas Strielkūnas (1939–2010), rašytoja Kristina Sabaliauskaitė populiarioje knygoje „Silva Rerum“[4].
