I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
217
D.:FANTASTINĖ APYSAKA „KARTUSIS MEDUS“
XXX
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2024-06-14
“AŠ ESU TAVOJI MIRTIS“
##
„Palauk, Karala, tu juk man pasakojai, kad neištvėrei treniruočių krūvio!“ – pratarė priblokštas Kailas. Mergina sutriko, bet tik akimirkai. „Taip, Kailai! Iš pradžių man sekėsi kuo puikiausiai, bet vėliau tarsi kažkas apsivertė manyje ir štai kaip išėjo…“
Kailas suprato, kad nieko nesuprato. Bet jis ir vėl pagalvojo, kad neverta narplioti Karalos žodžių voratinklį. Jam atrodė, kad taip patogiau. Išties, maža kas.
Kartą Karala jam pasiūlė nuvykti į vieną mažą pusiasalį. „Man jis primena tas vietas, kur aš augau…“
Kailas džiaugsmingai sutiko. Jiedu sėdo ant vienaragio ir praėjus parai pasiekė pusiasalį. Gamta čia buvo nuostabi! Pirmtakų Planetoje yra daug panašių rojaus kampelių, tik augmenija ten kitokia.
Atidžiau viską apžvelgęs, Kailas pastebėjo dirvoje daugybę angų. „Tai tik kurmių urvai. Eikš pas mane, Kailai!“ Aplinkui nieko nebuvo, išskyrus vienaragį, kuris kažkodėl nė nesiruošė palikti pusiasalio.
Kailas, nujausdamas artėjantį medaus dvelksmą, stipriai apkabino Karalą. „Meile manoji! Kokia laimė, kad tave sutikau.“
Jiedu krito į aukštą, šiltą žolę. “Kokia laimė, meile manoji!” Tą akimirką merginos palaidinukė susiraukšlėjo ir žemiau peties išryškėjo ne iki galo ištrintų trijų šešetų pėdsakas.
„666“! Nutrintoji ragatiškoji žymė!
Kailą apėmė siaubas. Atstūmęs Karalą, jis ėmė šaukti:“Tai kas tu? Kas!?“
„Aš esu tavo mirtis,“ – tyliu balsu sušnypštė Karala.
Kailas dabar norėjo tik vieno – bėgti. Su ja jis išsiaiškins vėliau. Dabar tik bėgti kuo toliau…
Bet Karala pakėlė kažkokią nukritusią šaką ir kištelėjo ją į vieną iš kurmių urvų.
Iš jų kaipmat išlindo šnypščiančios gyvatės, kurios pavijo Kailą, apjuosė jį bei pradėjo smaugti. Kailas pargriuvo. Jis jau neturėjo jokios galimybės priešintis. Kai atmerkė akis, pamatė virš savęs pagiežingą Karalos šypsnį. „Nebus čia jokių Pirmtakų, tau aišku? Tai mūsų planeta! Aš tave privedžiau prie tos ribos, prie kurios ateityje mes privesime jus visus, kvaikštelėję fanatikai! Tai laiko klausimas. Visus privesime!. Nušliaužęs paskui mane, štai tu prie mano kojų. Ir visi jus nušliaušite paskui mus, nes jums niekada netaps svetima tai, kas yra kūniška…“
