I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
235
D.:FANTASTINĖ APYSAKA „IR TADA AŠ SUGRĮŠIU“
XV
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2024-07-04
ATSISVEIKINIMAS
##
Pasakyti Elzai? Juk ji yra jos geriausia, be to, vienintelė draugė. Bet Tatjana liepė Ritai jokiu būdu niekam neprasitarti, kad ji kažkur su ja išvyks. Rita visiškai pasitikėjo ta mergina – buvo joje kažkokia poveikį daranti šiluma.
Tai ar pasakyti Elzai? Bet kaip pasakyti? Ši ims jaudintis, gal ir savo tėvams prasitars. Neleis išvažiuoti?
Ne, reikia pasakyti. Tačiau kaip, kaip?
Staiga sučirškė telefonas. Ragelį pakėlė Elzos mama. „Skambino iš globos, liepė rytoj atvesti Ritą kažkokiam pokalbiui“.
Tik pokalbiui? O jei paprasčiausiai užlauš jai rankas? Vargu ar Elzos mama galės tada jai padėti…
Šios abejonės visiškai atmušė Ritai norą ką nors kam nors pasakoti. „Išvažiuosiu ir viskas. Ir tegul tai, kas mano, liks su manimi, o kas Elzos – su Elza“.
Rita mokėjo nerodyti jausmų. Tačiau tą vakarą ji vis žiūrėjo į Elzą, vis su drauge tylomis atsisveikindama.
Elza! Rita! Elza! Rita!
Tas sielos šauksmas, o gal ir abiejų sielų, tuomet iki neįmanomos ribos prisotino neramią to vakaro tylą. Paskutinio jųdviejų vakaro…
Elza! Drauge mano geroji! Tu tik mokykis, tu… visados iš pradžių pagalvok, tik po to pradedama kurti,tu…tu lauk manęs, gal mudvi dar susitiksime…
Rita! Elza! Rita! Elza!
Rita tylėjo. Elza naršė internete…
Ir buvo vakaras, ir išaušo rytas, o jųdviejų sielos vis dar kalbėjosi.
Kalbėjosi? O ne! Jos klykė! Tarsi baltosios gulbės, patekusios į viesulo sūkurį…
…Ryte, kai mergaitės ruošėsi mokyklon, Rita įsidėjo į portfelį pliušinį meškiuką. „Močiutės dovana“, – ištarė ji. Elza nustebo, bet nieko nepasakė.
„Elza, padovanok man knygą „Galaktikos baladė“!
„Taip, Rita, žinoma, imk ją!“Truputį pavarčiusi, Rita ir šią įsidėjo į portfelį.
Akimirkai Elzai pasirodė, jog seniai pageltusieji Emilio Manovo knygos lapai Ritos rankose tapo balti it sniegas. Bet gal tai tik jai pasirodė.
Mergaitės nuskubėjo į mokyklą.
„Laikykis, Elza! Nepergyvenk dėl manęs, nes ne tau, o man skirtas šitas išbandymas. Tad aš patirsiu tai, kas man lemta. Skanaudama aš paragavau truputį medaus ir štai palieku tave. Ačiū tau, Elza, ir už tą duoną, kurios man užteko, ir už šį medų … Sudie, Elza!..“
(B. d.)
