I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
238
D.:FANTASTINĖ APYSAKA „IR TADA AŠ SUGRĮŠIU“
XVIII
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2024-07-07
METAS!
##
Eiti miško takeliu buvo visiškai nesunku. Gruodžio pradžia, dirva įšalusi, bateliai nė kiek neklimpsta. Dar tamsu. Bet, rodos, jau po truputį švinta. Tik šaltoka kojoms. Avalynė ne ta.
Bet nieko. Ten, kur jos vyksta, viskas bus kitaip. Ten ir klimatas kitas, ir avalynė kitokia.
Ritai svarbu, kad su ja pliušinis meškiukas – močiutės dovana ir mėgstama knyga. Nieko daugiau jai ir nereikia.
Vakar iš kapinių jos nuvyko į butą, kurį Liana-Tatjana išsinuomojo vos dviems dienoms. Ten pernakvojo. Bet 5 valandą ryto vyresnioji draugė pažadino Ritą. Metas!
Jos greitai papusryčiavo. Kai Rita susidėjo savo krepšelį, jos išėjo iš laiptinės. Netrukus privažiavo automobilis, kurį vairavo mergina. „Gala aurita!“ – išgirdo mergaitė.
Automobilis lėkė apytuštėmis gatvėmis. Netrukus jis jau važiavo žiediniu keliu. Tatjana, besikreipdama į tą merginą vardu Adrija, daugiausia su ja kalbėjosi rusiškai, bet retsykiais visgi šnekėjo ir Ritai nesuprantama kalba.
Už pusvalandžio automobilis sustojo prie vos pastebimo takelio, vedusio kažkur į mišką. Tatjana išsiėmė žemėlapį, žvilgterėjo į jį, atsisveikino su Adrija ir, paėmusi Ritą už rankos, nuėjo tuo takeliu.
„Kur mes einame, Tania?“
„Greitai pamatysi, Rita! Ir dar. Man laikas prisistatyti. Mano vardas Liana. Aš Amazonė Liana“.
„Aaaiškuu“, – išlemeno mergaitė, nors vargu ar ką nors suprato. Bet ji nemėgo perklausinėti. „Viskam savo laikas“, – mokė ją močiutė.
Po valandos jos įžengė į miško aikštelę. „Dabar stebėk dangų, Rita!“
Mergaitė įdėmiai apžiūrėjo rytinį dangu. Švito, žvaigždžių jau nesimatė. Iš šono į jas žvelgė gelsvas pilnaties diskas.
„Rita, atidžiai žiūrėk!“
Netikėtai mergaitė pastebėjo dangumi skriejusią žvaigždutę. „Aš žinau, tai meteoritas!“
„Ne Rita, ne meteoritas. Tai mūsų erdvėlaivis“.
„NSO?“
„Na, tebūnie, jei tau taip norisi…“
Žvaigždutė sustingo tiesiai virš jų galvų, zenite. Dar po kelių minučių „iš dangaus nukrito“ kažkoks vagonėlis. „Eime!“
Joms užėjus vidun vagonėlis pasileido aukštyn. Po kelių minučių Rita pamatė erdvėlaivį. Jis buvo panašus į ištemptą kamuolį.
„O jis visai nepanašus į lėkštę“, – ramiu balsu pratarė mergaitė.
(B. d.)
