I.KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ („STRĖLĖS“)
247
D.:FANTASTINĖ APYSAKA „IR TADA AŠ SUGRĮŠIU“
XXVI
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2024-07-15
„ČIA NEREIKIA MOKĖTI“
##
Prie šiek tiek pasimetusios Ritos priėjo mergina ir gryniausia rusų kalba prabilo: „Sveika, mergaite! Kas tu ir kaip čia atsidūrei?“
Netikėtai Ritoje pabudo ne tik drąsa, bet ir gebėjimas nepasimesti. „Aš esu Pirmtakė!“- ištarė mergaitė.
Amazonės pradėjo šypsotis ir ploti.
Tuo tarpu Liana kalbėjosi su Operatyvinių misijų mokyklos (OMM) viršininke Amazone Igola. Ši dar kartą patvirtino, kad Lianos operatyvinė misija Žemėje baigta ir ji kol kas gali ilsėtis, o vėliau jai parinks veiklos rūšį gal OMM sistemoje, gal planetos regionų valdyme, o gal kosminėse ekspedicijose.
…Liana su Rita įsėdo į privažiavusį automobilį.
Iš pradžių mergaitė gyveno kartu su Liana, kuri, kaip įvykdžiusi misiją operatyvinė Amazonė, gavo trijų kambarių butą.
Ritai daug kas pasirodė neįtikėtina. Jau kitą po atvykimo į Pirmtakų Planetą dieną jos su Liana nuėjo į parduotuvę, didžiulį, 17 aukštų prekybos centrą. Ten jos praleido bene visą dieną – nuo rytmečio iki vakaro sutemų. Štai maisto prekių skyrius. Liana prisikrovė daugybę produktų.
„Kur gi kasos?“ – susidomėjusi paklausė Rita.
„Štai jos!“ – nusišypsojo Amazonė, rodydama į pailgus staliukus, prie kurių sėdėjo merginos.
Apie ką šios kalbėjosi su Liana, mergaitė nesuprato. Rita taip pat nepastebėjo, kad Liana mokėtų kokius nors pinigus. Nustebino ją ir tai, kad praėjusi pro „kasas“ Liana tiesiog paliko prikrautą produktų vežimą, kurį tuoj pat pastvėrė kažkoks vyriškis ir nustūmė link išėjimo.
„Ar tu sumokėjai ir kur mūsų pirkiniai?“ – paklausė nustebusi Rita.
„Čia nereikia mokėti, mūsų planetoje pinigai neegzistuoja. Kiekvienam Pirmtakui yra priskirtas PAŽANGOS LIMITAS, priklausantis nuo asmeninio indėlio, t.y. nuo veiklos ir jo rezultatų. Mano, kaip misiją baigusios operatyvinės Amazonės, limitas kažkurį laiką bus neribotas. Sunkius krepšius su produktais tik žemiečiai tampo (Liana nusišypsojo). Čia gi tu įsigijai prekių ar produktų ir gali sau vaikštinėti toliau, nes viską nurodytu adresu pristatys vienas iš socialinių vergų“.
„O kur jis visa tai paliks?“
„Prie buto durų. Ir patikėk, niekas nieko nepaims“, – paaiškino Liana vis besistebinčiai Ritai.
(B. d.)
