##

## 

„MES RENKAMĖS GYVENIMĄ, O NE MIRTĮ“ 

VIII 

Aleksandrijoje, kaip ir visoje silpnėjančioje Romos imperijoje, viskas ėjo blogyn. Sostinės arkivyskupas Teofilis, kaip ir jo sūnėnas bei pagalbininkas Kirilas, kuris 412 metais pakeis Teofilį ir dar labiau persekios „eretikus“, pastoviai rengė „pasaulėžiūrinius valymus“ – vis nuožmiau persekiojo ir judėjus, ir romėnų dievų garbintojus, ir mokslininkus, o 405 metais buvo paskelbta ir būtinybė ieškoti bei gaudyti „ateivius“, t. y. atvykėlius iš kitų planetų.

Nejaugi tuometiniai valdovai pripažino jų egzistavimą? Taip, pripažino, tačiau… arba vadino „demonais“, arba iš viso tylėjo, kadangi visiškai neigti tai, ką liūdijo ankstesnės romėnų ir egiptiečių kartos, būtų buvę neatsargu ir neprotinga – juk praėjo pernelyg mažai laiko. Kur kas tikslingiau sutapatinti „kitų pasaulių“ atstovus su demonais ir juos galabyti. Dėl tos priežasties tuomet žūstančios Romos imperijos teritorijoje buvusių Pirmtakų padėtis tapo rizikinga.

Lozalija pasidalino savo samprotavimais su Ipatija. Antai, ji vis dažniau svarstė apie grįžimą į savo planetą. „Man tavęs labai trūks! Aš neišgyvensiu be tavęs…“, – reagavo į tai mergina. Juk ištisus metus niekas nesikeitė – merginos tiesiog nė per žingsnį netolo viena nuo kitos. Ipatija toliau skaitė paskaitas, kuriose kartais lankėsi ir Aleksandrijos prefektas Orestas. Jo globa (o gal ir žavėjimasis gražiąja mergina) ir toliau saugojo ją nuo Teofilio smogikų (vakarykščių vergų) susidorojimo.

406 metais Lozalija išvyko porai dienų. „Su manim negalima, bet aš greitai grįšiu“. Besitęsiančios dienos tapo Ipatijai tikru išbandymu. Viskas aplinkui tarsi neteko savo spalvų, atspalvių, savosios prasmės…

Po poros dienų Loza sugrįžo. Kur buvo ir ką veikė ji nepasakojo. Maždaug po mėnesio Lozalija pasiūlė Ipatijai nuvykti kartu su ja į Nilo deltą. Ipatija su džiaugsmu sutiko. Ten, ir tik ten, šios didingosios upės deltoje, buvo galima pailsėti ne tik nuo miesto triukšmo, bet ir nuo siautėjančių Teofilio smogikų klyksmų.

Jos pasisamdė karietą. Lozalija lyg tarp kitko paprašė Ipatijos, kad ši pasiimtu su savimi savo svarbiausius mokslinius veikalus, esą „paskaitysime tykiajame krante“. Ipatija taip ir padarė.

…Merginos ir vėl sėdėjo ant didingojo Nilo kranto ir tylėdamos žvelgė į ramią, bet nepaliaujamą upės tėkmę. “Ar gyvenimas galėtų būti toks ramus kaip ši upė?” – mąstė didžioji mokslininkė.

Staiga Lozalija prabilo: „Ipatija, brangioji, aš šaukiu tave!“

Mergina nieko nesuprato, bet perklausti ji nemėgo. Kiek patylėjusi, Lozalija pratęsė: „Ipatija, aš šaukiu tave vykti su manimi į dievo Osirio žvaigždės sistemą, į Pirmtakų Planetą!“

Mergina net krūptelėjo. „Loza, juk tu žinai, kad aš be tavęs negaliu, bet tu man siūlai pabėgti, pasitraukti, palikti pozicijas… Tu man patari pasislėpti, kaip padarė mano baikštusis tėvas?“

Ir štai ką atsakė Pirmtakė Lozalija žemietei Ipatijai: „Nėra tavęs ir nėra manęs. Juk Visatoje esame Sesės! Esame mes, kuriuos Žemėje jau žudo, kurių kraujo čia trokšta. Ragatai, eilinį kartą pakeitę viršutinius apdarus, šįsyk užvaldys visą Žemę. Juk 23 tūkstantmečius jie link to ėjo. Aš gi nesiūlau tau pakeisti savo požiūrio, bet tu jo neteksi tą pačia akimirką, kai jie tave nužudys. Suprask, tai tik laiko klausimas. Aš kaip tik siūlau tau išlaikyti savo pasaulėžiūrą, gerokai ją sutvirtinus, nes Visatoje mes sesės. Ir būtent mes, Ateities šviesos Pirmtakai, išvaduosime iš satanistinio gaivalo ir Žemę, kurios civilizaciją sukūrėme, ir kitas planetas. Būtent todėl mes turime pasirinkti gyvenimą, o ne mirtį!“ – „Tuomet aš sutinku,“ – atsakė Ipatija.  – „Tad dabar lauksime,“ – ištarė Lozalija ir nukreipė savo žvilgsnį į jau tamsėjantį dangų.

(B. d.).