Literatė Elena Malašauskienė: „Žydėk, Lietuvėle…“
Vietinė literatė Elena Malašauskienė gimusi 1948 m Trakų r. Beižionių kaime (dabar Elektrėnų sav.) didelėje Černiauskų šeimoje. Ji buvo labai laukiamu ir mylimu vaiku. Tačiau tuomet laimė truko neilgai: mirė tėvelis…
Taigi gyvenimas nelepino. Anksti ištekėjusi, susilaukė sūnaus bei dviejų dukrų. Juos augindama dirbo vaikų darželyje auklėtoja ir mokėsi Marijampolės aukštesnėje pedagoginėje mokykloje.
Kurti Elena pradėjo, kai tik išmoko rašyti raides. Viską patikėjusi plunksnai ir popieriui, tačiau ankstesnių darbų neišliko. Nūnai šeštus metus našlaudama savo būtį skiria poezijai ir dainai. Ji dainuoja Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Elektrėnų bendrijos moterų ansamblyje ,,Dubija‘‘.
Pasišventusi Pegasui, aktyviai dalyvauja Elektrėnų literatų klubo,, Strėva“ veikloje. Kartu su kolegomis išleido almanachus ,,Elektrėnams 55“ ir „Širdžių lieptai‘‘. Netrukus turėtų pasirodyti trečiasis poezijos rinkinys. Norėtų išspausdinti savo autorinę knygą, bet tam, deja, neturinti lėšų.
Štai keletas gyvenimo negandoms nepasiduodančios kūrėjos eilėraščių:
Lietuva
Nėra gražesnio krašto,
Kaip mūsų Lietuva.
Siūbuoja žalios girios,
Čia Baltija melsva.
Pabyra gintarėliai,
kaip ašara tyra.
Ji pavergė man širdį
Savo švelnia mūša.
Čionai pailsi siela,
Ramybę atrandu.
Kvapą jūros gaivų
Savo širdy nešu
O kiek dar ežerėlių?
Mažų ir didelių
Iš paukščio skrydžio spindi
Akelėmis linų.
Žydėk, Lietuvėle,
Per amžių būk laisva.
Nieko nėra gražesnio,
Tai tu – šalis mana.
Aguonų žiedlapiai byra ir byra
Aguonų žiedlapiai byra ir byra,
Nors jas glamonėja saulė
šilta,
Lietus nuprausia ir gaivina,
Bet žydėjimas jų – viena diena.
Gyvenimas – kaip gėlės žiedas,
Kaip kopų smėlis lakus.
Kol esi jaunas, pilnas svajonių.
Čia – žilagalvis, brandus žmogus.
Nors rudenėja, šerkšnas
plaukuose,
Bet širdis dega, kaip žarija,
Kol dar svajoji, neaimanuoji,
Tol širdyje ne sutema.
Jeigu dar dviese ir jungia
meilė,
Eiti per audrą nėra sunku,
Bet kai nulūžta antra puselė,
Vienam gyventi stinga jėgų.
Neleisk nubust…
Tavo bučiniai švelnūs,
Tarsi drugelio sparnų
plazdėjimas.
Tavo bučiniai karšti,
Karštesni už saulę.
Tavo bučiniai saldūs,
Kaip laukinių bičių medus.
O palaiminta naktie,
Neleisk pabust…
Tu išėjai…
Pavasaris žaliais žirgais atjojo,
Siautė baltų žiedų pūga.
Tada mana širdis tarsi sustojo,
Jinai pavirto ledine.
Ir jos sušildyti nepajėgia niekas.
Net ir didžiausia vasaros kaitra.
Jinai mylėti gali tiktai vieną
Tik tą…… kurio seniai nėra.
Mano gyvenimas taip greitai bėga.
Tirpsta kaip baltos snaigės delnuose.
Aš be tavęs mylėti neišmokau,
O kas mylės mane?
Su širdim ledine…
****
