Romualdas Černeckis
Pasūpavusi dešimtąjį anūką Lionė Ališauskaitė – Bulaukienė ir toliau kuria eiles
Portale www.dirst.lt jau senokai rašiau apie kūrybingą paprastą kaimo moterį Lionę Ališauskaitę – Bulaukienę iš Dainavos gyvenvietės (Kaišiadorių r.), kuri keletą mėnesių praleidusi Airijoje pas dukrą, kur sulaukusi bei nuoširdžiai pasūpavusi dešimtąjį anūkėlį, ir toliau savo talento gerbėjus džiugina naujais eilėraščiais. Jos neįmantrios, suprantamos mintys, nepaini raiškos forma natūralumą mėgstančiuosius lyg magnetas traukte traukia.
Beje, Lionė turi ir kitų pomėgių. Ji puiki siuvinėtoja ir mezgėja. Bet apie tai kitą kartą…
Dabar gi keletas naujausių eilėraščių:
Padėkosim išėjusiems
Per Vėlines mes susikaupę,
Pabūkim kartu su visais,
Pabūkim su tais, kas išėję,
Su tėvais ir seneliais žilais.
Pastovėkim tyliai prie kapo,
Mintimis padėkokim už tai,
Kad augino ir kuo šiandien tapom,
Kad buvo geri mums tėvai.
Kad išmokė žengt žingsnį, tart vardą,
Kad už rankos mus laikė tvirtai,
Kad suklydusius barė ne kartą,
Kad neleido nupulti žemai.
Padėkokime tiems, kas išėjo,
Bet vis vien jie kartu, jie greta,
Padėkokim, kad jie sugebėjo,
Ir pavargę pabūti šalia.
Senjorai, pabūkime kartu
Nutiksėjo, nuskrido mūs metai,
Ne viena dešimtis praeity.
Pamojuokim gimtadienio datai,
Nežiūrėkim, kas bus ateity.
Na ir kas, kad negalim šiandieną
Mes jaunystei sušukti „Sustok!“.
Juk anūkų mes turim ne vieną,
Jie jaunystę mums gali atstot.
Svarbu šiandien mes esam laimingi,
Galim juoktis, dainuot ir net šokt,
Nesustokim gyvenimo vingy,
Leiskim širdžiai lakštingala suokt.
Tad pabūkim šiandieną kartu mes,
Nes rytoj gali būt per vėlu.
Nežinia, ką nurodys likimas,
Ar ilgai dar mes būsim kartu.
Tu išėjai su rudeniu
Ruduo. Lietaus lašais pravirko lapai,
Nuplėšti vėjo nuo šakų,
Juos trypia sunkūs laiko batai,
Kai nugula jie ant takų.
Tie lapai! Šnara…Vis dar šnara,
Nuo vėjo gūsių sukasi ratu,
Takus nukloja, šlapią veją,
Ir aš, kaip jie, sau vietos nerandu.
Ir mano skruostai kaip tie lapai drėksta,
Ne nuo lietaus, nuo ašarų sūrių,
Rodos, dabar dar mano skruostai neatvėsta,
Nuo tavo žodžių ištartų.
Tie žodžiai!…Tavo švelnūs žodžiai!…
Iki gelmių sujaudino mane.
Aš juos kaip vandenį išgėriau godžiai,
O kur dabar jie, aš klausiu pas tave?
Gal tu su rudeniu, su vėjo gūsiais,
Su lapais nušnarėjai takeliu?
Save guodžiu giliais atodūsiais,
Kad tavo žodžių negirdžiu.
Nutolai nuo manęs, nutolai,
Kodėl, net nepaaiškinęs visai,
Kaip lapai vėjo nunešti – nutolai,
„Sudie!“ – netaręs išėjai.
Aš paprašysiu rudeninio vėjo,
Kad susirastų jis tave,
Tegul pasako, kaip širdį man skaudėjo,
Kai tu nutolai su kita.
Senjoriškas ruduo
Ne toks jau ir niūrus ruduo,
Kai muzika akordais liejas,
Kai dainos lyg čiurlenantis vanduo,
Vilnija, plaukia, o jas gaudo vėjas.
Ir lyg nuo vyno galva svaigsta,
Nuo skambančių dainų.
Rudens niūrumas blanksta blanksta,
Kai širdyje taip linksma ir smagu.
Mes neskaičiuokim savo metų,
Sutirpusių žiemų ar vasarų žalių.
Juk nepagausim tų verpetų,
Kurie nuskriejo jaunystės takeliu.
Mes šiandien dar širdy jauni,
Dar šokame, dainuojam
Senjoriško šėlsmo kupini,
Gyvenimą pirmyn vairuojam.
Rudeniui
Ruduo! Išdykėli Ruduo!
Ko tu su vėju ir lietum šėlioji?
Kodėl nudažęs tu lapus,
Taip tankiai žemę jais nuklojai?
Ir kam tu nurengi medžius?
Kam juos verti liūdėti?
Tu pasikinkęs eiklų vėją,
Imi per greit skubėti.
Jauties galingas ar žiaurus
Su akvarelės puokšte?
Viską šalnom užklojęs,
Laukais, miškais nušniokšti.
Ruduo! Išdykėli Ruduo!
Baik šėlt ir išdykaut!
Juk ne visad būsi tu,
Žiema lieps iškeliaut!
