BŪTIS: KŪRYBA
VAISTAŽODŽIAI XVI
JERONIMAS LAUCIUS, rašytojas, lektorius, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovas
2019 – 11 – 25
Mane veža
Kad mažas kelmas didelį vežimą verčia, žinome ne tik iš tautosakos, bet ir iš mūsų šiandieninio gyvenimo.
Deja, gyvenimas toks, kad vis daugiau ir daugiau atsiranda norinčių būti mažais kelmais, o didelių vežimų vis retėja, nors į juos nemačiomis įšokti norėtų bemaž visi kelmai.
Nepavykus nuversti didelio vežimo su jame sėdinčiu vadeliotoju, mažam kelmui telieka antra, ir paskutinę, galimybė įprasminti save – pasivyti ir nepastebėtam užsikarti ant to vežimo su aukštu dobilų patalu. Taip kelmas iškart pakyla iki pat vežimo aukščio!
Išsitiesia sau laimingas ant kvepiančių dobilų, žiūri į mėlyną dangų ir džiaugiasi, kad nevargino savęs galvodamas, kaip įsigyti tą vežimą, kaip jį prižiūrėti, kaip remontuoti.
O ir dabar nereikia rūpintis, kad neįvažiuotum į griovį, kad neužvažiuotum ant kokio kelmo, kuris tik ir telaukia, kad tą vežimą apverstų – žinomas daiktas!
– Mane veža! – džiaugiasi kelmas, pakeliui vis labiau save įtikindamas, kad jis yra to vežimo bendrasavininkas, o gal ir pats savininkas.
Kelmas laimingas važiuoja, supasi ir dėl nieko kito nesukdamas galvos vis kartoja savo sukurtą ir pritaikytą pagal gyvenimo dėsnius išmintį:
– Mane veža!
