SENJORŲ DIENOS / KELININKAI / KŪRYBA

KELIŲ TIESIMO ISTORIJA NUO

IŠTAKŲ IKI DABARTIES

„TIKTAI KELIAI SUARTINS ŽMONES,  IR PER KELIUS SUGRĮŽTA TOLUMA…“

(Tęsinys. Pradžia 2020 – 01 – 28)

2020 – 04 – 28

Juozo Stepankevičiaus knygą leidimui paruošė portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narys JONAS PAULAUSKAS.

Keliai nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1940 m.

 1918 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę buvo įsteigta Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba, kuri perėmė iš okupacinės vokiečių valdžios visus Lietuvos kelius. Lietuvoje tuo metu buvo 1190 km plentų. Didžioji dalis plentų buvo sukoncentruota pietinėje Lietuvos dalyje, ir tai neatitiko šalies poreikių. Kaip minėta, beveik visoje Žemaitijoje, Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje – Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Kėdainių apskrityse plentų visai nebuvo.

Pirmieji Lietuvos nepriklausomo gyvenimo metai buvo itin sunkūs: ūkinis gyvenimas apleistas, keliai suniokoti ar karo sugriauti. Carinės Rusijos magistraliniai plentai, kirtę Lietuvą iš šiaurės į pietus, nebuvo tarpusavy sujungti, nesudarė plentų tinklo. Šiaurės Lietuva ir Žemaitija geresnės kokybės plentais nebuvo sujungta su centrine ir rytine šalies dalimi. Tik nedideli kelių ruožai buvo padengti kieta danga Be to, nedaug buvo ir patyrusio personalo, išlikusio per sunkų karo laikotarpį. Nepaisant nelengvų sąlygų, Nepriklausomoje Lietuvoje kelių tinklas nuolat buvo tobulinamas ir prižiūrimas.

Deja, keliai buvo labai netolygiai išsidėstę: magistraliniai plentai, ėję per Šiaulius – Tauragę ir Zarasus – Kauną – Marijampolę, nebuvo sujungti – nesudarė plentų tinklo. Dėl to visa Žemaitija, šiaurinė Lietuvos dalis ir Klaipėdos kraštas nebuvo plentais sujungti su Kaunu.

Nauji plentai Lietuvoje buvo tiesiami lėtai. 1923–1935 m. buvo nutiesta vos 78 km plentų, 1936 m. –28 km, 1937 m. – 55 km, 1938 m. baigtas tiesti 195,5 km ilgio Žemaičių plentas. Jis sujungė Kauną su Klaipėdos kraštu, o Rygos – Šiaulių – Tauragės plentą ir Klaipėdos krašto plentus – su kitais Lietuvos plentais.

Šiaulių kelių rajone, kuriam priklausė Šiaulių, Biržų, Mažeikių, Telšių, Kretingos, Tauragės Ir Raseinių apskritys, buvo 232,56 km plentų, iš jų 104,68 km Šiaulių apskrityje. Kelių tiesimo ir esamų kelių kapitalinio remonto tempai buvo lėti. 1937 metais naujų plentų nutiesta tik 2,2 km, kapitaliniu remontu atremontuota – 4 km.

Nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios niekas plentų kapitališkai neremontavo, todėl jie Lietuvai atiteko labai prastos būklės. Inventoriaus tebuvo likę keli sulūžę plento volai ir šiek tiek susidė-vėjusių smulkių įrankių. Plentų organizacijos administraciniai trobesiai ir sargų nameliai buvo aplūžę.   Pagrindinė Plentų, vandens kelių ir uostų valdybos grandis buvo Plentų skyrius. Pirmuoju skyriaus vedėju tapo inžinierius Kazimieras Vasiliauskas (vėliau Vytauto Didžiojo universitetoir KPI profesorius).

 Plento Kvėdarna-Švėkšna tiesimo darbai, 1927 m

Lietuvos keliai buvo suskirstyti į septynis kelių rajonus: Alytaus, Marijampolės, Ukmergės, Šiaulių, Panevėžio, Telšių ir Vilniaus. Nuo 1924 metų, po reorganizacijos, palikti keturi kelių ūkiai, kurių pirmieji viršininkai buvo A. Ramanauskas (Alytus), St. Čiurlionis (Marijampolė), B. Filipavičius (Šiauliai) ir St. Gringofas (Ukmergė). Taip pat įkurtas naujas Panemunės (Kauno) rajonas. Šie rajonai  organizavo plentų ir tiltų priežiūrą.

Kiekviename rajone keliai buvo suskirstyti 20-40 km ruožais, paprastai nuo vieno miestelio iki kito. Ruože, dar vadintame darbo nuovadija, buvo vienas dešimtininkas ir keletas plento sargų. Kiekvienas plento sargas turėjo prižiūrėti jam priskirtą 5–6 km ruožą, atlikdavo smulkų kelių remontą. Svarbiausias sargų darbas buvo už-lyginti atsiradusias duobutes, stebėti, kad plentas visada būtų padengtas žvyru, nuleisti nuo dangos paviršiaus vandenį, nušienauti plentkraščių žolę, nubalinti banketinius akmenis ir kt.

Kelio tiesimo darbai 

Tuo metu plačiausiai paplitęs plentų eksploatavimo būdas buvo jų padengimas žvyru – tai buvo vienintelė priemonė apsaugoti kelio dangą nuo visiško suirimo. Eksploatacinių priemonių materialinė techninė bazė buvo menka, trūko prityrusių specialistų.  Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona  1919  m. išleido  „Pirmąjį  laikinąjį  įstatymą  apie svarbesnius vieškelius ir gruntinius kelius“.

Tuo metu vyravo nuostata, kad Plentų valdybai turėtų priklausyti visi vieškeliai bei kiti keliai, ir juos turėtų valdyti vienas viršininkas. Tačiau pasirodė, kad kartu su plentais prižiūrėti dar ir vieškelius Susisiekimo ministerija negali dėl lėšų stokos. 1920 m. kovo 17-21 d. savivaldybių atstovų suvažiavimas nutarė, kad vieškelių ir paprastesnių kelių priežiūra turi likti jų žinioje.

Lietuvos kelius tvarkė dvi žinybos: svarbiuosius plentus – Susisiekimo ministerija (Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba), o vieškelius bei visus kitus kelius – Vidaus reikalų ministerija (savivaldybės). Pastaroji kelių priežiūrą vykdė natūralios prievolės tvarka per apskričių valdybas ir valsčių viršaičius. Kelių ruožai buvo paskirstomi prižiūrėti vietos gyventojams, atsižvelgiant į ūkio dydį, o juos tikrindavo viršaitis.

1921 m. kovo 14 d. išleistas naujas „Bendro naudojimosi kelių ir tiltų įstatymas“ bei plentų tarnautojų tarnybinės taisyklės. Įstatymo 568 straipsnyje kalbama apie transporto priemones, traukiamas arkliais. Įstatymu bandoma sureguliuoti šio transporto eismą Lietuvos keliais. Transporto priemonių savininkai buvo įpareigoti:

a) vežti žemdirbystės įrankius (žagres, akėčias ir kt.) taip, kad negadintų plento;

b) nevežioti sienojų ant priekinių ratų, kad jų galai nesivilktų ir negadintų plento;

c) nevažiuoti skersai per šoninius plento griovius tose vietose, kur nėra tiltelių, nevažiuoti į atrėžius ir paplentes;

d) visuomet laikytis dešinės ir nesustoti su gurguolėmis arklių šerti ant plento, bet pasukti į šoną, pervažiuojant griovį tose vietose, kur yra mediniai tilteliai;

e) visuomet būti prie savo arklių, pastočių ir vežimų, nenueiti nuo jų į šalį ar į priekį ir neatsilikti;

f) vedant nepakinkytus arklius neleisti jiems bėginėti pavieniui paplentėmis, bet pavadžiais pririšti prie vežimų, prie kurių yra vežėjai;

g) ganant arklius atrėžiuose, kas leidžiama važiuojantiems plentais vasarą, žiūrėti, kad nebūtų gadinamas plentas, grioviai ir šlaitai.

Papildant „Bendro naudojimosi kelių ir tiltų įstatymą“ buvo išleistos „Vieškeliams ir paprastiems keliams taisyti ir laikyti taisyklės“, kurias Vyriausybės žinios paskelbė 1922 m. gruodžio 20 dieną. Šiose taisyklėse pirmos rūšies vieškelio plotis nustatomas 8 m: važiuojamoji dalis 5 m ir kelkraščiai po 1,5 m, neskaitant griovių. Antros rūšies keliai, neskaitant griovių, privalo būti ne siauresni kaip 6 m, jų važiuojamoji dalis – 3,5 m. Vietose, kur eismas didesnis, keliai platinami iki 8 m. Kur keliai sudaro sodžiaus (kaimo) gatvę, atstumas tarp namų statybos linijų iš vienos ir kitos pusės negali būti mažesnis kaip 20 m.

Pirmą kartą buvo sudarytas artimiausio dešimtmečio (1922m.-1932 m.) pagrindinių kelių plėtros planas, kuriame numatyta plentų rekonstrukcija, kelių skaldos dangos kapitalinis remontas, tiltų atstatymas bei jo eiliškumas. Motyvuojamas būtinumas pirmiausia atstatyti per karą sugriautus kelius bei tiltus ir tinkamai juos prižiūrėti. Visą dešimtmečio sąmatą sudarė 1 699 555 000 auksinų (1922 m. Lietuvos valiuta). Dauguma darbų turėjo būti padaryti naudojant vietines statybines medžiagas, sava darbo jėga. Užsienyje ketinta pirkti metalą ir jo dirbinius, mašinas, įrankius, cementą, taip pat mineralinį kurą ir tepalus. Pagrindinių kelių vystymo plane jau buvo numatytas ir naujų projektuojamų plentų sąrašas. 1922 m. pradėtas kapitalinis kelių remontas, suremontuoti pirmieji 60 km – kai kurių plentų ruožai.

Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos 1923 m. sausio mėnesį. Šio krašto kelių tinklas buvo tankus, pagrindiniai keliai turėjo kietąją akmens skaldos ar tašytų akmenų dangą. Klaipėdos krašto keliai neįėjo į Plentų valdybos sistemą, juos valdė krašto direktorija, o tvarkė kelių rajonai ir apskritys.Pasibaigus    darbų sezonui,  1923  m.  pabaigoje įvyko pirmasis kelių rajonų viršininkų pasitarimas. Jo tikslas buvo pasidalyti patirtimi, apsvarstyti nuveiktus darbus, aptarti ateinančių metų perspektyvas. Plentų valdybos direktorius Jonas Šimoliūnas akcentavo vandens nuo plento nuleidimo ir tinkamo griovių įrengimo svarbą. Siūlyta kelių remonto darbus kiek galima plačiau vykdyti ūkiniu būdu.

 Kelininkai po darbo kelyje Šiauliai-Joniškis 1930 m.

 1924 m. buvo įsteigtas naujas Panemunės (vėliau Kauno) kelių rajonas ir jam perduoti visi Kauno apylinkėse esantys svarbesnės reikšmės plentai. Nuo tol plentų eksploatavimu Lietuvoje rūpinosi jau penki kelių rajonai.

Kelių tinklo priežiūra ir plėtra iki 1939 m. Žemaičių plentas

Lietuvoje kelio dangas pradėta tobulinti 1926 m. Tada buvo įrengti pirmieji juodos dangos ruožai, tačiau apimtis buvo labai nedidelė, galima sakyti, tai buvo labiau bandomojo pobūdžio darbai. Pirmaisiais metais nudervuota tik 2,4 km kelio. Tokia kelio konstrukcija buvo labai brangi, tad dar silpnam krašto ūkiui tai buvo ne-pakeliama našta. Be to, ir automobilių eismas dar buvo palyginti menkas.

Stiprėjant valstybei, plentų ūkiu buvo rūpinamasi kasmet vis daugiau, buvo tobulinama jo sistema. 1927 m. susisiekimo ministro įsakymu sudaryta tarpžinybinė komisija svarstė Plentų valdybos pa teiktą naujų plentų statybos planą ir gruodžio 1 d. jį patvirtino.

Iki 1939 m. buvo suplanuota nutiesti iš viso 2120 km naujų plentų. Pirmiausia buvo numatyta tiesti Žemaičių (Kaunas-Raseiniai-Kryžkalnis-Gargždai) ir Aukštaičių (Kaunas-Kėdainiai-Panevėžys-Biržai) magistrales. Buvo planuojama sujungti Kauną su Raseiniais, pagerinti laikinosios sostinės susisiekimą su Šiauliais, Taurage, Palanga ir kitais miestais.

 Itin aktuali tapo Žemaičių plento statyba, nes tiesioginio kelio iš Kauno iki Klaipėdos būtinai reikėjo. 1928 m. Lietuvos Vyriausybė leido pradėti tiesti kelią atskirais ruožais. Pirmoji šio svarbaus kelio dalis 1930 m. sujungė Raseinių apskrities centrą su Viduklės geležinkelio stotimi.

Kad nereiktų nusavinti ūkininkų žemės ir kad pats plento tiesimas atsieitų kuo pigiau, jo trasa ėjo esamu vieškeliu. Taupumo sumetimais važiuojamosios dalies skaldos dangos plotis padarytas tik 4 m pločio. 1930 m. nutiesus šį ruožą, dėl lėšų stokos tolesnę plento statybą laikinai teko nutraukti.

1928 m. Plentų valdybos žinioje buvo 1701 km plentų ir grįstų kelių, 6190 km žvyruotų I- os rūšies vieškelių ir 7681 km II – os rūšies vieškelių – iš viso 15 582 km. Kelių tvarkymo materialinė techninė bazė buvo menka: 1930 m. Plentų valdyba naudojo 18 arklinių plento volų, 12 volų su varikliais ir du traktorius su greideriais. Arklinis plentvolis

1930 m. baigtas tiesti Kauno–Raudondvario plentas, pradėta Biržų–Vabalninko plento statyba. Tais metais tarp Kauno ir Garliavos vyko pirmieji bandomieji asfaltbetonio dangos klojimo darbai.

Prasidėjus antrajam Nepriklausomybės dešimtmečiui keliai buvo tiesiami ir rekonstruojami intensyviau. Toliau vyko bandomieji juodosios kelio dangos įrengimo darbai, 1931 m. buvo paklota 4,5 km „Makadamo“ asfalto ir 2,1 km šaltojo asfaltbetonio dangų. Makadamo asfalto danga įrengta Utenoje, Zarasuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje. Trijų sluoksnių šaltasis asfaltbetonis paklotas Kauno-Jonavos plento 2 km ruože.

 Skaldos gamyba plento tiesimui

Norint kiek pagerinti padėtį, reikėjo sujungti dvi esamas plentų sistemas – Suvalkijos ir Aukštaitijos – su Žemaitijos magistrale: nutiesti Kauno-Raseinių-Kryžkalnio plentą iki Klaipėdos, taip pat nutiesti Žemaičių plento atšakas į Telšius, Plungę, kad būtų pradėtas plėtoti pietinės Žemaitijos plentų tinklas.

1933 m. buvo troliau tiesiamas Žemaičių plentas. Kelio projektas buvo peržiūrėtas ir pakoreguotas, pritaikytas prie esamų sąlygų. Tai leido labai atpiginti  jo tiesimą.

1934 m. nutiestas naujas 5 km Viduklės-Nemakščių ruožas, atlikti žemės darbai nuo Nemakščių iki Kryžkalnio. Visas 193 km ilgio Žemaičių plentas buvo baigtas tiesti 1938 m. Tai buvo vienas didžiausių darbų, atliktų nepriklausomos Lietuvos metais.

Iki 1935 m. Lietuvoje naujų plentų buvo nutiesta tik apie 70 km. Daugiausia dėmesio buvo skiriama esamų kelių remontui, o naujų kelių statyba apsiribojo atskirų trumpų ruožų tiesimu.

Pagal plentų tinklo tankumą prieškarinė Lietuvos Respublika buvo labai atsilikusi nuo kitų Europos šalių: 1935 m. tūkstančiui km² teritorijos Anglijoje teko 1250 km plentų, Vokietijoje – 445 km, Lenkijoje – 122 km, o Lietuvoje – tik 34,7 km.

 Žemaičių plento statyba

Daugiausia dėmesio buvo skiriama esamų kelių remontui, o naujų kelių statyba apsiribojo atskirų trumpų ruožų tiesimu. Naujose Kelių tvarkymo taisyklėse, išleistose 1935 m., buvo kitaip paskirstyti kelių taisymo ruožų ilgiai: nuo tada jie priklausė nuo eismo intensyvumo viename ar kitame ruože, kelio būklės, jo svarbos ir atstumo iki žvyryno.

1936 m. Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba buvo perorganizuota į Kelių valdybą su trimis direkcijomis: Sauskelių, Vandens kelių ir Eismo. Sauskelių tarnyboje buvo sukoncentruotos visos plentų ir tiltų tarnybos, jose sukurtos šių tarnybų referentūros. Kelių valdybos direktoriumi tapo inžinierius Leonas Tuskenis, o Sauskelių direkcijai pradėjo vadovauti Juozas Dragašius.

Nuo 1936 m. pagerėjo kelių priežiūra. Plentų ir tiltų remontą kelių rajonams buvo pavesta vykdyti ūkio būdu. Plentų administracinius padalinius sudarė 50–80 km ilgio distancijos.

1937 m. Kelių valdyba pradėjo 170 km ilgio Aukštaičių plento Cinkiškis-Panevėžys-Biržai statybą, kurią užbaigė 1940 m. Jo svarba taip pat turėjo būti didžiulė. Žemaičių ir Aukštaičių plentai turėjo sudaryti pagrindines naujų plentų arterijas. Aukštaičių plento važiuojamoji dalis buvo įrengta analogiškai kaip ir Žemaičių plento (skaldos plentas ant smėlio pagrindo).

1937 m. Plentų valdybai priklausė 32 470 km kelių, iš jų 1320 km plentų, 4365 km I rūšies, 9302 km II rūšies ir 17 487 km III rūšies vieškelių. Atsižvelgiant į silpną autotransporto plėtrą, kelių tinklas buvo pakankamo ilgio, nors ir menkos kokybės. 1937 m. mechanizuotų volų skaičius buvo 27, traktorių – 5.

1938 m. vyko Žemaičių plento statybos baigiamieji darbai. Stengtasi paįvairinti kelio aplinką, suteikti jam daugiau gyvumo. Tais pat metais  Rygos–Šiaulių–Tauragės plentas ir Klaipėdos krašto plentas sujungti su kitais Lietuvos plentais.

Per dvidešimt Nepriklausomybės metų kelių ūkis kasmet tvirtėjo, modernėjo 1938 m. Lietuvoje skaldos plentų ilgis jau siekė 1320 km, I rūšies vieškelių – 4400 km, II rūšies – 9500 km ir III rūšies – 16 800 km. Tuo pat metu plačiųjų geležinkelių ilgis siekė 1215 km, o siaurųjų – 475 km. Tai ypač geri rodikliai, pasiekti per Nepriklausomybės dvidešimtmetį, kadangi darbams stokota lėšų ir aukštos kvalifikacijos specialistų. Tačiau savo sauskelių tinklo struktūra ir būkle Lietuvos keliai buvo dar labai atsilikę nuo Vakarų valstybių kelių.

 Kelio Zarasai – Turmantas rekonstrukcija

 1939 m. spalio mėnesį Lietuva atgavo savo sostinę Vilnių. Su atgautu siauru Vilniaus krašto ruožu Lietuvai atiteko ir nemažas kelių ūkis. Pagrindiniai keliai: Vilnius-Švenčionys, Vilnius-Eišiškės, Vilnius -Šalčininkai, Varėna-Eišiškės, plento Vilnius-Kaunas ruožas iki buvusios sienos.

Per lenkų okupacijos metus kelių tinklas Vilniaus krašte nedaug teišaugo. 1924-1937 m. visoje Lenkijoje nutiesta 16,2 tūkst. km plentų ir vieškelių, iš jų Vilniaus vaivadijoje – tik 0,7 tūkst. km; rekonstruota 2059 km kelių, Vilniaus krašte – tik 1 km. 1937 m. čia buvo naudojama 1905 km kelių, iš jų 726 km valstybinių.

Kelio tinklo tankumas sudarė 6,6 km šimtui km2 teritorijos, palyginti su 15,6 km vidutiniškai Lenkijoje ir 30-33 km šiaurės vakarų vaivadijose. Didesnę reikšmę turėjo tik Vilniaus-Balstogės-Varšuvos plentas. Kelių kokybė buvo prasta.

.Kelių tiesimas visais laikais buvo laikomas labai sunkia, bet garbinga profesija. Lietuvos keliai – šis neįkainojamas turtas, sukurtas mūsų protėvių ir dabartinių kelininkų darbu, ištikimai tarnauja žmonėms ir yra vienas iš šalies ekonomikos pagrindų, krašto istorijos, kultūros ir technikos paveldo dalis.

 (Bus daugiau)