IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ IX
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 07 – 23
LAKONIKOS
CLXXXI
Tik lengvatikis
nusisuka nuo kalno,
mesdamas šešėlį
ant brangenybės.
CLXXXII
Neviltis slenka
juodesnė už debesį
namų kiemu,
bet yra slenkstis.
CLXXXIII
Renkantieji žodžius
nuo žemės
lyg duonos trupinius
jaučia dulkių skonį.
CLXXXIV
Saulėtame lauke
linksmuolis sveikina
sparnuotus brolius
iš visos širdies.
CLXXXV
Peržengus ribą –
tamsos karalystė
ir akmenuotas
kelias atgal.
CLXXXVI
Negaliu atsižadėti
dvasios brolių,
pasilikusių su tais,
kurie juos išdavė.
CLXXXVII
Lengvatikiui užgęsta
židinio liepsnelė
ir jis kankinasi
medžiotojo narve.
CLXXXVIII
Dieną ir naktį
nelaimių girnos
mala skolininkus
į dulkes.
CLXXXIX
Mulkintojai veda
kvailius į rojų,
kad jie pamirštų
savo namus.
CXC
Mielaširdystės banga
apglėbia susivaldžiusį,
kai piktavaliai
daužo jį akmenimis.
CXCI
Savęs nepažinęs
atmeta kitą,
jam lengviau
tarp daiktų.
CXCII
Saulėtoj pusėj
niekas neklausia,
kodėl vaisiai
būna kartūs.
CXCIII
Svetimas groja
su tuščiaviduriais
tą patį motyvą –
be reikalo.
CXCIV
Kenkėjai laukia
tėvo palikimo,
juos stumdo
elgetų minia.
CXCV
Vos girdžiu
užklydusį giesmininką –
tas varnų karkimas
miesto parke.
CXCVI
Skaidrios mintys –
lyg maldų vėliavėlės,
kalbančios su vėju,
laikas eiti.
CXCVII
Benamiai lopo
gyvenimo skyles,
tegul raguotas
keliauja sau.
CXCVIII
Negyvuose namuose
yra vienintelė
saulėta vieta,
kur gėlės pražysta.
CXCIX
Tiginys moka
savo gyvenimu
už muilo burbulus –
pliaukši botagėliai.
CC
Ugnėjantieji išeina
iš užburto rato,
likę vietoj
kratosi šešėlių.
(Bus daugiau)
