I. KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ
22
FANTASTINIS ROMANAS
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2022 – 01 – 23
„APSIVALYMAS“ 15 DALIS
MAŽYTĖ ZUKI
Pirmtakų Princesė Lariada, netekusi artimos draugės Amazos, neieškojo jokių naujų santykių.
Visą save Princesė atiduodavo savo didingai Misijai – taikaus gyvenimo kūrimui planetoje, išvaduotoje iš ragatų priespaudos.
Lariada ypač rūpinosi Amazonių Judėjimu.
Išsipildė jos didžioji svajonė – kadaise jos sukurtas Narsuolių Būrys tapo Judėjimu, nepaliaujamai gausinančiu savo gretas visoje planetoje.
Gal tai ir tapo viena iš priežasčių to, kad Lariada vis dažniau juto poreikį pačiai užauginti narsią, drąsią, stiprią Amazonę…
Kartą Lariada, viešėdama viename iš planetos regionų, nutarė aplankyti vaikų globos įstaigą.
Šios įstaigos vaikučiai buvo įspėti, kad juos aplankys „pati Princesė„, ir jie tyliai, kiek baikštokai žvelgė į Lariadą.
Princesė padalino vaikams dovanas, daugiausiai – saldainius.
Tais neramiais bei sunkiais laikais Pirmtakų Planetoje saldumynai buvo prabanga, tad vaikai nuoširdžiai džiaugėsi Princesės vaišėmis.
Netikėtai Lariada išvydo mažytę našlaitėlę – kokių šešerių metukų.
Į Princesės atmintį įsiveržė audringi tolimos vaikystės prisiminimai.
„Mama, mamyte, neatiduok manęs!“ – klykė kadaise mažoji Lariada, kai ragatų prižiūrėtojai vilko ją į prieglaudą.
Ogi Lariada tuomet irgi buvo šešerių metukų!
Princesė priėjo prie mergytės. „Kuo tu vardu, mažyle?“
„Aš – Zuki“ – žvaliai atsakė mergytė.
Lariada ištiesė mergaitei maišelį su vaišėmis.
„Princese, o padovanok man savo ietį!“ – staiga sušūko Zuki, atsisakydama saldumynų.
Lariadą nelyginant elektra nupurtė.
Ji akimirksniu priėmė globalųjį sprendimą, link kurio ilgai ėjo, gal net pati to nesuvokdama.
„Aš padovanosiu tau ietį, Zuki! Tik ne čia. Ir ne šią akimirką…“
Lariada liepė globos įstaigos darbuotojoms suruošti mergytę į kelionę.
…Praėjo laikas. Kiek sutemo. Vienas dangaus šviesulys nusileido, užleisdamas vietą kitam.
O mažytė Zuki ramiai miegojo vaikiškame kambarėlyje, kurį Lariada įrengė skubomis, kaip tik mokėjo.
Ji sėdėjo šalia. Glostė galvytę miegančiai mažylei, kuri, gal būt, pirmąjį kartą per keletą metų pažino ramųjį miegą.
„Aš padovanosiu tau ietį, Zuki. Tik ne šią minutę“ – vis kartojo ir kartojo Princesė, žvelgdama į ramiai miegančią mažylę.
(B.d.)
