I. KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ
132
FANTASTINĖ APYSAKA
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2022-07-17
PASKUTINIS SUSITIKIMAS XXXVI
Į AMŽINYBĘ IR BEGALYBĘ
“Nereikia liūdesio bei skausmo,
Tu tik pasveikink, palydėk!”
Šiuos žodžius ištarė mama Rugilė dukrai Samantai. Amazonė Rugilė Amazonei Samantai.
Elza, Rugilė ir Samanta stovėjo šalia didžiulio hipererdvėlaivio. Kiek toliau – daugybė Amazonių, susirinkusių tam, kad palydėtų į Amžinybę ir Begalybę.
Pirmyn. Ir ne atgal. Tačiau Elzos krikštamotė visiškai rami. Tarsi ne apie ją dabar smūgiuoja pulso būgnai, tarsi ne jai aidi čia susirinkusiųjų širdžių varpai…
Surasi ten gyvastį ar pražūsi mirtinoje prarajoj?
“Neklauskite šito manęs! O tik…pasveikinkite mane!”
Visiškai rami išlieka ir Samanta, atėjusi palydėti savo mamą į Andromedą. Septyniolikos metukų…Kai pažvelgsi, ji dar visai mergaitė. Bet…
Kas tai? Samanta ir Rugilė, medelis nuo medžio, obuolys nuo obelies, rausvas lašelis nuo kraujo, staiga sustingo kaip vieningoji visuma, stiprai apkabinusios viena kitą.
Ne, nebuvo rasos lašų. Amazonės neverkia.
Tačiau Amazonės moka tylėti.
Ir štai stovi tylėdamos, paskutinįkart prisiglaudusios viena prie kitos dvi Amazonės. Medelis nuo medžio. Lašelis nuo kraujo. Pradas ir pasekmė…
Ar gali ta tyla sustabdyti laiką? Klausimas retorinis, pasakytų žemiečiai.
Staiga Samanta atsitraukė per porą žingsnių ir sušuko:
„SVEIKINU TAVE SU MISIJA, MAMA! AŠ PAŽADU UŽBAIGTI TAI, KO TU NESPĖJAI PRADĖTI!“
Pirmtakų Princesė Elza žavėjosi šiuo reginiu. Kaip vis dėlto Pirmtakai skiriasi nuo baikštokų ir silpnų žemiečių… Ji matė Samantos, palydinčios ją užauginusią mamą Rugilę į Andromedos prarają, iš kurios neįmanoma grįžti, akis. Tai Amazonės pilkos plieninės akys, kuriose slypi pasiryžimas sutraiškyti kiekvieną, kas nors ir mintyse kėsintųsi į Pirmtakų pamatus.
Ir tebūnie pašlovinta Civilizacija, šį pasiryžimą kildinusi!
Dabar jau sušuko Elza:“SVEIKINU, KRIKŠTAMOTE! LAIMINGOS TAU MISIJOS! MES, PIRMTAKAI, VISADOS ATMINSIME TAVE, AMAZONE RUGILE!“ – palinkėjo karūnuotoji Pirmtakų Princesę Elza į misiją išvykstančiai Pirmtakų Amazonei Rugilei.
„SVEIKINAME TAVE, RUGILE!“ – sušuko šimtai atėjusių palydėt Amazonių.
Rugilė pakilo į hipererdvėlaivį.
Suūžė varikliai. Netrukus didžiulis plieninis paukštis atitrūko nuo planetos paviršiaus.
Iššovęs kelias signalinių raketų salves, hipererdvėlaivis ėmė greitai kilti, kaipmat pavirsdamas naujai įsižiebusia žvaigždute.
(B. d. )
