Globalizacija: gyvename įdomiu, bet pavojingu laikotarpiu

Romualdas Černeckis  

Globalizacija: gyvename įdomiu, bet pavojingu laikotarpiu

Mūsų akyse vyksta akivaizdus globalinio pasaulio lūžis, kai nematome nieko amžino bei stabilaus, kai trupant vakarykštėms lyg ir gelžbetoninėms politinėms konstrukcijos neturime kuo vadovautis, kai ką tik buvęs naudingumas tampa nuostolingumu, kai pakitus esminiams dalykams bet kurie ankstesni analitiniai duomenys prieštarauja realijoms.

Taigi, gyvename įdomiu, bet pavojingi laikotarpiu, nes bet kuri dominuojančiųjų jėgų klaida žmonijai gali tapti lemiama.

Kas krinta į akis

Žinoma, neteisinga manyti, jog dabartinėje globalizacijos erdvėje tik Kinija ar Rusija siekia kardinalių pokyčių. Mat vis ryškėjantį daugiapolio pasaulio vystymąsi paliudija kad ir Indijos vaidmens didėjimas, besiformuojąs „jėgos centras“ Lotynų Amerikoje, savo identiškumo beieškančios islamo valstybės.

Kita vertus, dėl kardinalių politinių, kultūrinių, religinių, moralinių vertybių skirtumų tarp ES šalių pasitvirtina nemenki sunkumai kuriant vieningąją europietiškąją civilizaciją. Juk ir Lietuvos žiniasklaida skelbia, pavyzdžiui, apie nesutarimus migracijos politikoje, apie Briuselyje vykstančius ginčus ir vyraujančias abejones dėl sąjungos vystymosi priemonių.

Taigi konstatuotina, kad Vakarų istorinis dominavimas pasaulyje ženkliai silpnėja. Tik klausimas, kuo visa tai pasibaigs: įprasta lyderių kaita ar dabartinių visų pripažinto, bet ankstesnių pozicijų netenkančio vadovo mėginimu sunaikinti žmoniją.

Šiuo laiku tarp Vakarų ir Rytų plečiasi akivaizdi priešprieša bei konfrontacija: pilasi įvairūs abipusiai kaltinimai, prasimušą politikų paniekos ir neapykantos proveržiai netgi diplomatijos srityje, didėja karinė įtampa Sirijoje… Tad gyvenusieji Šaltojo karo laikotarpiu turi realią galimybę įsitikinti, kad tarptautinė situacija sparčiai kaista.

Donaldo Trampo atėjimas į valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kaip tik ir yra bandymas atitolinti JAV bei Vakarų atsitraukimą iš stiprių pozicijų. Tiesa, pirmiausia tai amerikiečių vidinis konfliktas dėl teisės rūpintis pasaulio tvarka bei globaliniais resursais. Šioje situacijoje susiėmę dvi šalies reikšmingiausios jėgos: transnacionalinis finansinis kapitalas bei amerikiečių nacionalinis elitas. Dėl to gali atsitikti nemažai globalinių sukrėtimų, ko gero, įvykti ir tarptautinės politinės – ekonominės erdvės performatavimas.

Visa tai priveda prie pasaulinio chaoso („tvarkos nebuvimo“).

Pasaulinis chaosas. Kas tai?

Mokslas teigia, jog chaosas atsiranda tuomet, kai sistema labai jautri net mažiausiems ją nusakančių kintamųjų pokyčiams. Žmonijos istorija rodo, kad pasaulyje vykstant kardinaliems pokyčiams tokie viską apimantys reiškiniai būdingi.

Štai ką tuo klausimu rašo Vikipedija: „Chaosas – pirmapradės netvarkingos būklės samprata. Mitopoetinė chaoso samprata priklauso vėlesniam laikotarpiui, kai jau buvo prasidėję minties spekuliacijos apie būties ištakas ir priežastis. Pačios archajiškiausios pasaulio kultūros (pvz., Australijos aborigenai) chaoso sampratos iš esmės neturi, ir priešingai, chaoso samprata buvo pilnai išvystyta senovės Graikijoje, susiliejus mitopoetinei ir ankstyvojo mokslo tradicijoms“. 

Laisvoji interneto enciklopedija atkreipia ir į tos netvarkos savybes: „Chaoso savybėmis (…) galima laikyti sąsają su vandenimis, laiko ir erdvės begalybę, išsiardymą iki niekumos arba priešingai, visų elementų samplaiką(…), netvarkingumą ir, dėl to, entropinių tendencijų maksimumą, t.y., (…) kraštutiniausią nutolimą nuo to, ką galima vadinti „kultūringo“ žmogaus sfera, logosu, protu, žodžiu, todėl chaosas savo ruožtu yra siaubas, tamsybė. Bet, ko gero, svarbiausia chaoso savybė yra ta, kad tai įsčios, iš kurių randasi pasaulis, tai kažkokios galios sankaupa, nulemianti atsiradimą“.

 

Related posts