SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS ŽEMAITIJOS BIBLIOFILAS Nr.8

Įdomi žinia iš Žemaitijos

Šių metų sausio pradžioje tinklalapio www.dirst.lt  internetinio leidinio ʺSkvarbus žvilgsnis į būtįʺ kūrybinė grupė gavo Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovo  Gintauto Černeckio (Plungė) atsiųstą laikraštį ʺŽemaičių bibliofilasʺNr. 8. Informacinę medžiagą publikuojame dalimis mums prieinamu formatu.  

Taigi, žemaičių knygiai.  Manome, kad pravartu dirstelėti į jų pasaulėjautą...

Romualdas Černeckis

Jonas Paulauskas 

Atsiuntė Gintautas Černeckis

I.

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS * 2018 M. gruodžio 6 D., KETVIRTADIENIS * ISSN 1392-9100 * NR. 8

Redakcijos žodis  

Knygos žmogus

Knygių aplinkoje sakoma, kad žmogus, draugaujantis su knyga, myli šviesą. Toks žmogus buvo Simonas Daukantas. Dvasios žygeivis. Šviesos nešėjas. Visą gyvenimą nesiskyrė su knygomis. Kaip savo tautos kultūros atstovas pasišventė lietuviškai knygai. Istorikas buvo įsitikinęs, kad lietuvių tautos tvirtumas priklauso nuo būdo, kurio pagrindą sudaro žmogiškumas. Kad lietuvis nuo seno buvo doras, bet iš svetimųjų perėmė neigiamus įpročius. Kad nedoras lietuvis yra nieko vertas. Ragino laikytis tradicijos. Pasisakė už gerų papročių puoselėjimą. Daukantas rašė, kad pirmas žodis elementoriuje turi būti Dorybė. Ar kas išgirdo tiesos žodį?

Visais laikais žmogui iškildavo klausimas: tapti turtingu ar geresniu? Pralenkęs amžininkus sąmoningumu,  istorikas pasiryžo sugrąžinti atmintį savo tautai. Šviesos kelias pasirinko tiesos ieškotoją Daukantą, kurio aukštesnio gyvenimo ilgesys susišaukia su mūsų laikų dvasinio judėjimo doktrina, telkiančia ties asmens dvasiniu tobulėjimu.

Juozo Šalvaičio nuotr.

 

Irena Stonkienė. Plungės Senamiesčio mokyklos lituanistė 

Kalendorius- knyga SIMONUI DAUKANTUI 225  

 2018 metų pavasarį Simono Daukanto bibliofilų klubas Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos lankytojams ir skaitytojams pristatė istorikės Vidos Girininkienės sudarytą ir parengtą kalendorių-knygą ,,Simonui Daukantui 225“. Renginio dalyviai ne tik nuodugniai susipažino su šiuo leidiniu, ne vienas jį įsigijo, bet ir išgirdo įdomių faktų, stebinančių Girininkienės įžvalgų apie žymiausio XIX amžiaus lietuvių istoriko gyvenimą ir veiklą. Renginį vedė Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas Gintautas Černeckis. Tardamas įžanginį žodį jis prisiminė prieš trisdešimt metų klubo narių plungiškių žygį pėsčiomis nuo Kalvių, Daukanto gimtinės Skuodo rajone, per Lietuvą į Vilnių. Daugelį kalendoriuje minimų vietų vyrai matė savo akimis, žygio aprašymus spausdino Plungės rajono laikraštyje ,,Kibirkštis“, o vėliau perkėlė į knygą ,,Nuo Kalvių per Lietuvą link Vilniaus“, išleistą 1999 m. Plungėje. ,,Šiais metais skatinti Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą, domėtis Simono Daukanto palikimu, jo aktualumu turėtų būti lengviau nei prieš trisdešimt metų, nes 2018-ieji paskelbti Simono Daukanto metais“,– kalbėjo Černeckis. Kalendoriaus sudarytoja Vida Girininkienė klausytojams akcentavo romantizmo epochoje gyvenusių kūrėjų Simono Daukanto ir Adomo Mickevičiaus biografijų panašumus.  Abiejų tėvai buvo susiję su 1795 metų sukilimu: Daukanto mama Kotryna Daukantienė sukilėliams vežė maistą ir ties Liepoja buvo pakliuvusi į kautynių sūkurį; Mickevičiaus tėvas, Naugarduko teismų advokatas Mikalojus Mickevičius buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, ten gavęs rotmistro laipsnį. Ir Mickevičiaus, ir Daukanto tėvai mirė anksti, todėl pragyvenimu Vilniuje turėjo rūpintis patys.

Pirmasis Daukanto susitikimas su Mickevičiaus aplinkos asmeniu įvyko 1808 m.  Kretingos bernardinų vienuolyno išlaikomoje pradinėje mokykloje: tų metų pavasarį. mokyklą vizitavo Vilniaus  universiteto  Fizikos ir matematikos fakulteto dekanas profesorius Juozapas Mickevičius.

Antroje klasėje mokėsi 68 mokiniai.  Profesorius, klausinėdamas mokomų dalykų, išskyrė 16 pažangiausių mokinių, tarp jų ir Daukantą. Gražiausiai rašančius išvardijo du: vienas jų – Simonas.  A. Mickevičius pas 72 metų kunigą profesorių gyveno nuo 1815 m. rugsėjo vidurio iki 1817m.  gegužės.  Amžininkų nuomone, J . Mickevičius buvo A. Mickevičiaus tėvo pusbrolis.

Daukantas į Vilnių mokytis 1814 m. rugpjūtį patraukė pėsčias, visas jo turtas tada buvo 10 sidabrinių rublių. Mickevičius 1815 m. rugsėjį iš Naugarduko Lydos keliu senosios Lietuvos sostinės link riedėjo žydų pirklių brikasu 11 dukatų (auksinių monetų, kurių viena prilygo 3 sidabro rubliams). 1816 m. Mickevičius iš Fizikos ir matematikos fakulteto perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą, kuriame, baigęsVilniaus gimnaziją, tų pačių metų rudenį studijas pradėjo ir Daukantas. Abu lankė profesoriaus Gotfrydo Ernesto Grodeko seminaro  romėnų literatūros sekciją, susitikdavo ir Juozapo Zavadskio knygyne, tapusiame jaunimo susibūrimų vieta.

Išsilaikęs iš privačių pamokų Daukantas ateitį siejo su mokslu, studijomis, šalinosi didelių kompanijų ir studentiškų linksmybių. Valstybės išlaikomas studentas Mickevičius viešų linksmybių irgi vengė, atsiverdavo tik tarp sau artimų asmenų. 1822 m. Mickevičius Juozapo Zavadskio spaustuvėje išleido pirmąjį poezijos tomą, o Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją gimtąja kalba ,,Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. 1824 m. lapkritį Mickevičius už dalyvavimą Filomatų– patriotinės studentų draugijos– veikloje teismo sprendimu paliko Lietuvą. 1825 m. Daukantas iš Vilniaus išvyko į Rygą, o 1834 m. pabaigoje persikėlė į Sankt Peterburgą.

Gyvendami toli nuo tėvynės, abu savo darbus skyrė jaunystėje suformuotai idėjai: Mickevičiui rūpėjo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimas, Daukantas savo raštuose ugdė lietuviškai kalbantį skaitytoją, klojo pamatus tautinei valstybei atsirasti. ,,Visur Lenkijoje Mickevičiui stovi paminklai, lenkai juo didžiuojasi,  nors Lenkijoje jis negyveno, net niekada

nesilankė. O mes, lietuviai, turime europinio lygio asmenybę – Daukantą, apie kurį XXI amžiaus pradžios lietuvių jaunimas jau nieko nebežino, jo knygos iš naujo neperleistos, nors dabartinis laikmetis daug kuo panašus į tą, kuriame teko gyventi Daukantui“,– apgailestavo istorikė Girininkienė ir ne kartą kartojo, kad žymiausio tautinio lietuvių atgimimo pradininko

idėjos mūsų dienomis yra labai aktualios.

Kalendorius-knyga yra B3 formato, jį sudaro 16 lapų, kurių abiejose pusėse pateikti tekstai ir iliustracijos apie svarbiausius Simono Daukanto gyvenimo laikotarpius ir jo darbus. Rankraščių ir knygų viršelių faksimilės atskleidžia, kad šis žmogus dirbo visose tuo metu tautai reikalingose srityse: istorijos, kultūros,  kalbos, folkloristikos, publicistikos, literatūros, beletristikos, ūkio bei vadovėlių, grožinės literatūros skaitinių, ūkinių patarimų knygelių leidyboje.

Norintiems savarankiškai gilintis į Daukanto palikimą skaitytojams kalendoriaus 6-ame puslapyje įdėtas literatūros sąrašas su dar daugiau nuorodų ir įžvalgų. Vidos Girininkienės kalendorius-knyga ,,Simonui Daukantui 225“ –  puiki dovana mūsų dienų kultūros darbininkams. Kas mėnesį verčiant kalendoriaus lapus, žvilgsniu perbėgant žymiausio XIX amžiaus lietuvių istoriko nuveiktų darbų plotus, galima aiškiau susigaudyti, ką ir kaip veikti permainų laikais. Laikais, kai vėl kyla didžiulių grėsmių tautai ir nacionalinei valstybei.

Kalendoriaus-knygos „Simonui Daukantui 225“ pristatymas Plungės viešojoje bibliotekoje.

Iš kairės: Vida Girininkienė, Jolanta Skurdauskienė ir Otilija Juozapaitienė

 

 

Aldona Puišytė

Antroji elegija Simonui Daukantui 

Paskutinis žodis Vaišvilai

 

Meilingas labdary, jau amen, sukiužau.

Maringi esam. Vandens amžių, skubrūs.

Jie neša ir mane tarytumei šapelį menką

Į amžinatvės tylią viešpatystę…

 

Ai, kitados tiek vyliaus,o dabar gi

Vien širdgilingos abejonės veria:

Paliks koks ženklas,ar tik plėnių kaugė?

Neužmirštuolę kas padės ant kapo…

 

Ne ką užgyvenau čia. Tik pundelis knygų.

Dar kailiniai seni: tuos teparduoda.

Grašius pavargėliams lai išdalins,

Gal paminės dvaselę nuodėmėtą..

Man veikiai metas Papilės kalnelin.

Tenai čiobrelių violetinis liūdnumas,

Kaip mano štai, bedalio, meilės žiedas

Po kanapėta rudenio padange…

 

 Bus daugiau 😊

 

Related posts