Interviu apie būtį, kūrybinį žurnalisto darbą

JONAS PAULAUSKAS, leidinio analitikos ir humoristikos skyriaus vedėjas

Interviu apie būtį, kūrybinį žurnalisto darbą

 

2019 – 07 – 06

Portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ analitikos ir humoristikos skyriaus vedėjas JONAS PAULAUSKAS 70 – ojo jubiliejinio gimtadienio proga atsakė į gausius savo bičiulių klausimus.

 

Mano moto : „Žinant žodį galima rasti kelią ne tik į namus, bet ir į širdį“.

 – Gimei Ramučiuose, baigei Šilutės I-ąją vidurinę mokyklą. Ką dabar jauti gimtinei?

– Ramučiai – nedidelis kaimelis, dešimt kilometrų nuo Šilutės. Ten aš ir gimiau anais, kaip dabar, regis, tolimais bei neramiais pokario metais. Pogrindyje dar gyvi buvo paskutiniai Lietuvos partizanai. 1949 metais tame kaimelyje gyveno apie pusšimtis žmonių.

Anksčiau Ramučiai, kaip ir pati Šilutė ir gyvenvietės apie ją, buvo gana gausūs vokiečių gyvenami rajonai. Bet po karo daugelis jų išvyko į Vakarus, Vokietiją. Į tuščius išvykusiųjų paliktus namus atsikėlė lietuviai iš įvairių Lietuvos vietų. Iš Žemaitijos laimės ieškoti atvažiavo ir mūsų šeima. Mano tėtis – savamokslis muzikantas (galėjo groti net keliais muzikos instrumentais), labai komunikabilus saviveiklininkas, pradėjo dirbti vietinio klubo vedėju. Dažnai į savo renginius vesdavosi ir mane, dar mažą pyplį. Iki šiol atsimenu, kaip vykstant klube šokiams kažkokie „stribokais“ vadinami dėdės salės kampuose sėdėdavo su šautuvais. Sakė, kad jie saugo susirinkusiuosius į „vakarušką“ nuo miško brolių. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl kažkokie „stribokai“ saugodavo mus nuo neaiškaus miško kažkokių brolių.

Ramučiuose gyvenome tol, kol man atėjo metas lankyti mokyklą. Tada persikėlėme gyventi į Šilutę, teisingiau Šležų gyvenvietę prie to miesto. Iki šiol ištartas ar išgirstas žodis „Šilutė“ krūtinėje man sukelia šiltą virpulį. Ten baigiau vidurinę mokyklą, ten sutikau savo pirmąją (be atsako) meilę, ten po pamokų arba iš jų su bendraklasiais pabėgęs skubėdavau maudytis per miestelį tekančion Šyšos upėn arba važiuodavau dviračiu 7 km pasipliuškenti Nemunan prie Rusnės žvejų gyvenvietės. Pamenu, kaip didžiavausi, kai pirmą sykį pavyko perplaukti Nemuną! Kartais visa mūsų klasė keliaudavo iki Kintų, Ventės Rago. Turistinio žygio metu pavargę sukrisdavome kur ant šieno pailsėti, pamiegoti, o klasės auklėtoja, atkreipusi dėmesį į kojas, tikrindavo, ar teisingai miegame – berniukai su berniukais, o mergaitės su mergaitėmis. Neapsakomai gražios ir įspūdingos vaikystėje atrodydavo Dainų šventės, rengtos Šilutės stadione, šile prie upės! Visa tai giliai įstrigo man į atmintį.

Deja, nuo 1967 metų, kai atvažiavau į Vilnių studijuoti ir čia apsigyvenau, tik porą kartų per metus tenuvažiuoju į savo Šilutę. Vasarą – į eilinį bendraklasių susitikimą gimtojoje pirmoje vidurinėje mokykloje (dabar gimnazijoje) ir rudenį – lapkričio pirmąją – aplankyti savo tėvų ir artimųjų, sugulusių Šilutės Barzdūnų kapinėse.

 – 1991 metais baigei žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete. Kodėl pasirinkai žurnalistiką?

– Matyt, senelės kraujas paveikė. Mano mamos mama kurdavo eiles bei dainas, ir pati, jau apakusi, jas dainuodavo. Brolis mano irgi rašo eiles. Aš gi vaikystėje mėgau daug skaityti, net pasišviesdamas „batareika“ po antklode rydavau romanus, nors  tėvai drausdavo tai ir liepdavo miegoti. Daug prie tokio pasirinkimo prisidėjo ir nuostabioji lietuvių titeratūros mokytoja, įdiegusi man meilę kalbai ir literatūrai. Bet su matematika man sekėsi nekaip.

Įsimylėjęs mokykloje merginą, net bandžiau kurti melodramą apie mūsų santykius…Visa tai, matyt, ir lėmė mano kelią į žurnalistiką.

 – Dešimt metų dirbai Vilniaus dienraštyje „Vakarinės naujienos“ korespondentu.  Ką apie tą laiką gali pasakyti?

– Kai pradėjau universiteto neakivaizdiniame skyriuje studijuoti žurnalistiką, spaudoje reikėjo įgyti patirties. Iš karto krito į akis laikraštis „Vakarinės naujienos“, visiškai atitikęs savo pavadinimą. Jame labai operatyviai spausdintos žinios – ryte įvykis, vakare – informacija jau laikraštyje. Pabandžiau ir aš parašyti apie savo darbą odos ir avalynės susivienijime – priėmė. Dar kartą pamėginau – vėl išspausdino. Šitaip tapau to laikraščio neetatiniu korespondentu. Jame dirbo labai nuoširdus ir  tikrai darbštus bei talentingas kolektyvas, kuriame draugiški žurnalistai padėdavo vieni kitiems.

Dabar kai kurie jų net redaktoriais dirba mūsų žiniasklaidoje. Tuo tarpu vienas buvęs „Vakarinių naujienų“ toks vadovas net Seimo pirmininku tapo. Tikrai negalėčiau lyginti dabartinių bulvarinių „Vakaro žinių“ su mano minimu tikru anų laikų „Delfiu“. Toks operatyvus buvo laikraštis!

 – Ragavai ir redaktoriaus duonos – buvai laikraščio „Lithun žinios“ turinio vadovu. Kaip tai atsitiko?

– Man pradėjus dirbti statybos darbų bendrovėje „Lithun“ jos direktorius, sužinojęs, kad neakivaizdžiai studijuoju žurnalistiką, pasiūlė leisti įmonės laikraštį. Pavadinome leidinį paprastai – „Lithun žinios“. Jame spausdinome ne tik ekonominio susivienijimo gyvenimo įvykius, bet ir dalijomės darbo patirtimi, kelionių ir komandiruočių į kitas šalis įspūdžiais, pranešdavome svarbias įmonei ir jos darbuotojams naujienas, kviesdavome juos rašyti apie savo rūpesčius, problemas, teikti siūlymus ir pageidavimus. Vienas „Lithun žinios“ bendradarbių vėliau tapo ministru.

 – Ilgokai  dirbai Susisiekimo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiuoju specialistu. Tai jau valstybės tarnautojo duona. Ar ji buvo skalsi?

– Kartą gatvėje sutikau savo redaguoto laikraštuko buvusį bendradarbį, tapusį ministru, ir mes įsikalbėjome. Ankstesnis kolega netikėtai užsiminė, kad jam reikėtų padėjėjo spaudai, ir pasiūlė man tą darbą. Taip ir tapau valstybės tarnautoju – ministro padėjėju. Praėjus metams pažįstamas išėjo į kitą darbą, o aš, laimėjęs konkursą, pradėjau dirbti Susisiekimo ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiuoju specialistu. Ir nepajutau, kaip ten prabėgo visa dešimtis metų. Kadangi vietoje geriausiai mokėjau anglų kalbą, man tekdavo dažniausiai dalyvauti ministro susitikimuose su užsienio svečiais ir apie tai ruošti spaudos pranešimus, taip pat skelbti kitus svarbesnius įvykius.

Beje, nuo vaikystės domėjausi fotografavimu, o bestudijuodamas žurnalistiką dar pasitobulinau. Tad tekdavo ne tik rašyti, bet ir daryti nuotraukas. Visą tą informacinę medžiagą skelbiau minimo valstybinio valdymo organo internetiniame puslapyje. Šitaip man bedirbant pasikeitė net penki ministrai. Įsitikinau, kad mano duona skalsenė nei ministro santykiu 1:5. Be to, darbas tame skyriuje suvedė mane su daugeliu žurnalistų, rašiusių apie šalies susisiekimo sistemą, vėliau tapusių mano draugais.Taip tapau savas jų šeimoje. 

 – Kokiomis temomis domėjaisi, kas įstrigo atmintyje darbuojantis laikraštyje „Lietuvos aidas“?

– Jau pats laikraščio pavadinimas sako, kad tai laikraštis apie Lietuvą, skelbiantis mūsų šalies įvykių aidus. Dažniausiai jame buvo nušviečiami mūsų šalies ir pasaulio politiniai reikalai su nedidele pakraipa į dešinę. Bet mane labiau domino Lietuvos istorija, žymesnių jos praeities žmonių gyvenimas. Tad „Lietuvos aide“ išspausdinau seriją savo straipsnių apie kažkada žymų liaudies dainorėlį, satyrinių kūrinių kūrėją ir atlikėją Petrą Biržį, pasivadinusį „Pupų Dėde“.

 – Apie jį  parašei ir knygą „Nepražuvęs tautos atminty“. Kodėl ėmeisi tokios preškarinės temos?

– Na, pirmiausia todėl, kad tai buvo mano pasirinkta diplominio darbo tema. Kaip jau minėjau, domiuosi mūsų krašto istorija, ypač tarpukario periodu Lietuvoje. Pats mėgstu anekdotus, satyrą (juk pastoviai į tinklalapio www.dirst.lt leidinį „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ siunčiu humoristinio pobūdžio medžiagas). Todėl man pasirodė artimas toks diplominio žurnalistinio darbo herojus – populiarus „smetoninių“ laikų satyrikas, literatas, muzikantas, aktorius mėgėjas ir pasakorius Petras Biržys, pasivadinęs liaudišku vardu Pupų Dėdė. Jo kūrybos turinį sudarė humoristiniai pokalbiai ir dainos, išreiškusios naivaus, bet sveikai galvojančio kaimiečio požiūrį į kasdienybę, Lietuvos ir pasaulio įvykius, šmaikščiai pašiepiantys miesčionis ir to meto politikus. Už šią kritiką jis kentėjo nuo visų valdžių – Smetonos, rusų, ir vėl savosios. Iki šiol dar populiarūs Pupų Dėdės aforizmai, kupletai ir satyriniai posakiai, išjuokiantys valdininkų, vietinių ponų ydas, jų gyvenimo būdą. Trūksta tokio asmens dabartiniam mūsų laikmečiui. Na, nebent dar Juozas Erlickas panašiai „varo“…

 – 2016 metais išleidai knygą „Tiesus gyvenimo kelias“. Apie ką ji, kodėl ją parašei?

– Tiksliau pasakius, esu šios knygelės sudarytojas. Kaip senjoras turiu daug laisvo laiko, tad įsidarbinau nepilnu etatu Vievyje įsikūrusiame unikaliame Lietuvos Kelių muziejuje (KM – J. P.) kuratoriumi. Jame yra daug surinktos bei eksponuojamos istorinės medžiagos ne tik apie respublikos kelius, bet ir apie pačią šalį, jos žymius žmones. Todėl kelininkai senjorai KM laiko savo šventove.

Artėjant vieno žymiausio kelių tiesėjo Leono Vičo gimimo šimtmečiui buvo nutarta išleisti knygą apie jo gyvenimą bei darbus, palikusius neišdildomą pėdsaką Lietuvos kelių istorijoje. Todėl ir surinkau jo šeimos, giminaičių, kelininkų senjorų atsiminimus apie L. Vičą ir jo darbus, muziejuje taip pat radau archyvinės medžiagos apie šį įstabų žmogų. Taip ir išleidome minimą  knygelę.

– Nors daug rašai, bet dažnai esi matomas su fotoaparatu. Antai, 2014 metais tapai „Delfi“rubrikos PILIETIS nuotraukų nugalėtoju nominacijoje „Metų kadras“. Tais metais buvai nominuotas apdovanojimu kito internetinio portalo „Alfa.lt“ fotokonkurse „Žirgas – lietuvio tapatybės dalis“. Kada susidomėjai fotografija, ką ji tau duoda?

– Atsimenu tą respublikinį fotografijų konkursą „Žirgas – lietuvio tapatybės dalis“, kai reikėjo užfiksuoti vaizdą, įrodantį, kad žirgas yra tikrai neatskiriama mūsų tautiečio dalis, kad lietuvis be jo – nėra lietuvis. Pavyko laimėti antrą vietą respublikoje. Tiesa, už tą nuotrauką gavau ne tik „Alfa lt“ portalo prizą, bet ir Kultūros ministerijos padėkos raštą.

Na, o „Delfi“ rubrikos PILIETIS fotografijų nugalėtoju nominacijoje „Metų kadras“ tapau, galima sakyti, atsitiktinai. Ėjau kartą gatve Vilniuje ir matau neįtikėtiną vaizdą – šaligatviu, tiksliau jo pačiu pakraščiu šalia namų sienos tipena ežienė, burnoje nešdamasi savo mažylį ežiuką. Matyt, triukšmingame mieste ieškojo ramesnės vietos sau ir savo vaikeliui. Laimei, kaip dažnai esu įpratęs, su savimi turėjau fotoaparatą ir iškart įamžinau šį „mūsų mažojo brolio“ sunkų ir pavojingą žygį su brangia našta pilname žmonių, troleibusų ir autobusų, mieste. Matyt, tas vaizdelis sukrėtė ne tik mane, bet ir nuotraukų konkurso organizatorius…

Na, o fotografija – mano hobis nuo pat vaikystės, kai dar mokiausi pradinėje klasėje. Atsimenu pirmąjį savo fotoaparatą žymųjį „Smena“, vėliau atsiradusius jau didesnius, tobulesnius – „FED“, „Kijev“. Tada nuotraukų darymas buvo gana sudėtingas procesas, kuris labai skyrėsi nuo dabartinio metodo – skaitmeninio. Reikėdavo nusipirkti foto juostą ir paveiksluoti, kol ši baigdavosi. Kartais netikėtai, tad kokį svarbesnį kadrą tekdavo praleisti. Juostą įdėdavom į fotoaparatą dažniausiai po antklode, kad nepsišviestų, kurią išfotografavus reikėdavo nusipirkti ryškalų, fiksažo, viražo. Nuotraukas darydavom tamsiame kambaryje prie raudonos šviesos. Dar šlapias džiovindavom, prisegę skalbinių spaustukais ant virvės. Arba, jei norėdavom, kad blizgėtų, klijuodavom ant stiklo ar lango. Ir laukdavom, kol jos saulėje išdžiūs ir nukris. Specialūs džiovintuvai „glancevatoriai“ atsirado jau vėliau. 

 – Be fotografavimo dar domiesi politika, ekonomika, socialinėmis temomis. Matėme tavo straipsnių žurnale „Lietuvos keliai“, laikraštyje „Lietuvos aidas“, internetiniame portale „Delfi lt“. Ačiū, kad rašai ir į mūsų portalą www.dirst .lt Kas dabar tave kaip žurnalistą, aktyvų pilietį jaudina, kodėl vis sėdi prie kompiuterio, rašai?

– Dirbantys konkrečiame žiniasklaidos organe rašo ir domisi daugiausia tuo, ką jiems užsako redakcija. Aš gi, turėdamas laisvojo žurnalisto diplomą, konkrečių užduočių neturiu.Tad man rūpi viskuo, nuo ko priklauso mūsų būties kokybė – politika, ekonomika, ypač socialiniai klausimai. Kas be ko, negaliu abejingai praeiti pro neteisybę, apgaulę, mulkinimą, biurokratinį vilkinimą, plėšimą vidury baltos dienos. O ir naktį taip pat. Kadangi humoras, juokas, satyra padeda įveikti šias negalias ir prailgina dorų žmonių gyvenimą, panaudoju ir tokią priemonę.

 – Esi Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Ko iš jos tikiesi?

– Žinote, matyt, tą sakmę apie vieną rykštelę, kurią lengva perlaužti, ir jų visą ryšulį, kurio neįmanoma įveikti. Tad būdamas sąjungoje jaučiuosi tokio ryšulio dalimi – tvirtesnis bei konkretesnis. Be to, čia susirenka bendraminčiai, dalijamės naujienomis, kūriniais, sveikiname vienas kitą žymesnėmis asmeninėmis ir bendro gyvenimo progomis. Gyvename gyvą žurnalistinį gyvenimą.

 – Ką galvoji apie dabartinę žiniasklaidą? Kas joje patinka, o kas ne?

– Patinka tai, kad kad dabar galima laisvai reikšti savo mintis, nebijant už tai būti nubaustam. Džiugu, kad žurnalistika nūnai be sienų, o tam padeda internetas, kitos elektroninės ryšio priemonės. Šaunu, jog galime laisvai judėti po pasaulį be vizų.

Blogai, aišku, tai, kad sunku rasti (bent mūsų šalyje) nepriklausomą žiniasklaidą. Didžioji jos dalis nupirkta turtuolių. Ir rašoma, skelbiama, rodoma tai, ką jie liepia. Nepatinka tai, kad pernelyg daug yra reklamos informacinėje erdvėje. Ji pradeda užgošti objektyvų įvykių vaizdavimą ir analizavimą – pagrindinį žurnalistinio darbo tikslą.

 – Na, ir paskutinis, jau tradicinis klausimas : kokie kūrybiniai planai?

– Gyventi ir dirbti žurnalisto darbą. Bet kokios veiklos galima išmokti, priprasti prie jos. Tik ne žurnalisto. Norint juo dirbti, reikia pamėgti šį užsiėmimą. Turi knietėti bet kada sėsti prie stalo ir rašyti.

Bet kokį darbą gali palikti išeidamas į pensiją. Ir pailsėti nuo rūpesčių….

Tuo tarpu žurnalisto užsiėmimas dėl pensijos nepaliekamas. Atvirkščiai, kuo senyn, tuo daugiau norisi rašyti, tuo aštriau matai aplinką, jos teigiamas ir neigiamas puses.

Ir griebiesi plunksnos, t.y. sėdi prie kompiuterio…

Related posts