BŪTIS: KŪRYBA
VAISTAŽODŽIAI XX
JERONIMAS LAUCIUS, rašytojas, lektorius, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovas
2019 – 11 – 29
Apie ką kalbama ir nekalbama Vasaros ligoninėje
Čia mes kalbame savo skausmais.
Mums bekalbant skausmai apsikabina ir susilieja į vieną visumą. Kuo bendresnis skausmas, tuo kiekvienam mūsų jis mažesnis.
Čia nekalbame apie pasaulines krizes, kadangi ne vienas mūsų esame patys jas išgyvenę arba ir dabar jose tebegyvename.
Mes nekalbame apie milijonus, nes buvome priversti išmokti išgyventi ir su šimtine.
Niekas čia nekalba apie rūbus, madas, nes padedami gydytojų bandome žvilgsnius nukreipti į save, į savo vidų.
Čia kalbama apie tai, kaip atrasti savyje tiek proto, kad jo užtektų nors ir kvailai pragyventi savo gyvenimą, kaip atrasti, jog kvailystė nėra tikra kvailystė, jei gyveni savo gyvenimą.
Šioje ligoninėje mes gyvename palyginus trumpą laiką, todėl naujai suvokiame ir laiko sąvoką. Brangindami laiką mes nekalbame apie niekus, nes mums kiti yra per daug apie tai prikalbėję. Ir tuo į čia mus palydėję.
Mes čia kalbame labiau ar mažiau užkimusiu sielos balsu apie jos išlaisvinimą, apie jos įsijungimą, įsijautimą į minčių gyvenimą.
Kaip kas klauso, taip ir išgirsta.
Aš klausau ir rašau, kad apie tai išgirstų kuo daugiau žmonių, kad pasaulis vis skubiau nežinia kur lėkdamas, vis labiau įsismarkaudamas nesunaikintų pačio jautriausio ir nuostabiausio gamtos instrumento – žmogaus sielos.
