SENJORŲ DIENOS/KELININKAI/KŪRYBA

KELIŲ TIESIMO ISTORIJA NUO

IŠTAKŲ IKI DABARTIES

„TIKTAI KELIAI SUARTINS ŽMONES,  IR PER KELIUS SUGRĮŽTA TOLUMA…“

(Tęsinys. Pradžia 2020 – 01 – 28)

2020 – 02 – 23

Juozo Stepankevičiaus knygą leidimui paruošė portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narys JONAS PAULAUSKAS.

Kelio tiesimo Lietuvoje istorija

Taip atrodė kelias senovėje

Taip atrodė Vilnius-Kaunas kelias iki 1940 metų

Taip atrodė „brukas“ senuose Lietuvos keliuose

Taip 1971 m. atrodė Vilnius-Kaunas kelias

O taip dabar atrodo Vilnius-Kaunas magistralė

 Pirmieji keliai Lietuvoje per pelkes – medgrindos, kūlgrindos, žemgrindos

Senovės Lietuva garsėjo gūdžiais miškais, nepereinamomis pelkėmis ir ežerų gausa, tad pagrindinis kelias susisiekti buvo vanduo. Per pelkes įrengdavo slaptus vandeniu apsemtus kelius – medinius (medgrindas) arba akmeninius (kūlgrindas), kuriejungdavo senąsias Lietuvos piliavietes  su šalia esančiomis gyvenvietėmis, vesdavo į šventoves (apeigines aukojimo kalvas) arba tarnavo gynybos tikslams – kad priešai nerastų kelio  prie pilių ir šventų vietų. Spėjama, kad jos atsirado ir vyravo V – VIIIa.

Medgrindos – tai medžių šakomis, rąstais ir storlentėmis kloti kelio ruožai per pelkes. Kitaip tariant, iš medienos būdavo padaromas tokio pločio grindinys, kad galėtų prasilenkti vežimai.. Tokie sutvirtinimai driekdavosi ne vieną kilometrą. Šie kelių sutvirtinimai, įrengti būtent per pelkėtus ruožus, sėkmingai naudoti ir XVIII a.

Kelio važiuojamoji dalis įrengta iš suguldytų rąstų  – MEDGRINDA

Jei upės brasta ir pakraščiai išgrindžiami akmenimis – tai kūlgrinda. Tokios kūlgrindos senovėje buvo vadinamos tiltais. Per pelkes ėjo 44 % visų grindinių, per ežerus ar pelkėtas jų pakrantes 8 %, per upelius ir jų pakrantes 7 %. Daugiausia kūlgrindų yra prie piliakalnių ir alkakalnių (aukojimo vietų).

Dar vienas to laiko inžinerinis išradimas, naudotas LDK susisiekimui  per pelkėtas vietas pagerinti, buvo žemgrindos  (arba žemės pylimai).

Šį kelio žemės pylimą sudarė penki sutvirtinimų sluoksniai: pirmiausia pelkėtos vietovės horizontas buvo padengiamas medžių rąstais; antras sluoksnis – ant viršaus paklojamos eglių arba pušų šakos ir smulkesni mediniai balkiai; trečias sluoksnis – ant viršaus supilama žemė, iškasta žemgrindos pakraščiuose darant šalikelių griovius, ant supiltų žemių dar kartą klojamos eglių arba pušų šakos ir smulkesni balkiai. Paskutinis sluoksnis – ant viršaus užpilamas stambus šviesus žvyras.  Žemgrindos pakraščiuose buvo kasami grioviai, į kuriuos subėgdavo vanduo nuo sutvirtinimo.

Minėtomis priemonėmis siekta gerinti LDK kelių būklę. Tačiau akivaizdu, kad jie ne visur galėjo būti vienodai gerai sutvarkyti. Gyvenviečių keliai buvo vietos gyventojų rūpestis, bet ne visada jie pajėgdavo juos remontuoti patys. Neretai būdavo kreipiamasi į valdovą prašant leisti rinkti specialius muitus per pastatytus tiltus, kad tais pinigais būtų galima padengti tiltų ir kelių remontą. Geros kelių būklės užtikrinimas priklausė nuo finansinių pajėgumų.

Prasilenkimo vieta vienos vėžės karo kelyje su danga iš lentų – MEDGRINDOJE.

 Valstybinių (karo, prekybos) kelių ir tiltų atsiradimas

Žinių apie Lietuvos senovės kelių tiltus randama mažai. Pirmieji lietuviški tiltai  paminėti tik apie 1290 m. Livonijos kronikoje. Lietuvos valdovai, rengdamiesi dideliems žygiams, įsakydavo pastatyti tiltus per didžiąsias upes. Pvz. kunigaikščio Vytauto nurodymu buvo pastatytas tiltas ir per upę Vyslą, kuriuo kariuomenė žygiavo į Žalgirio mūšį.

Paminėtinas Švedijos Karališkoje bibliotekoje saugomas švedų fortifikacijos specialisto generolo majoro grafo Karolio Magnuso Stiuarto dienoraštis, rašytas Švedų karo metu, kuriame yra 1702 m. tilto per upę Mūšą piešinys (spėjama, kad Magnusas yra ir piešinio autorius).

Arkos pavidalo tiltas per Mūšos upę

 Piešinyje vaizduojamas arkos pavidalo tiltas, sukonstruotas iš netašytų apvalių rastų, paguldytų ant išilginių sijų. Tilto konstrukcija atremta ant keturių eilių stulpų, o šonuose įrengti turėklai. Spėjama, kad šis tiltas galėjo būti kelio ruože tarp Lieporių ir Kirmaičių.

Medinis tiltas

Keliai ne tik lengvindavo susisiekimą, bet leido valdovui efektyviau valdyti teritorijas, rinkti mokesčius, o karo atveju ginti kraštą. Istoriniuose šaltiniuose minimi konkrečios paskirties „karo keliai“ – neabejotinai valstybės politinės organizacijos funkcijoms pritaikyti traktai. Vystantis prekybai tarp šalių atsiranda keliai, kuriais galėjo saugiai vykti pirkliai.

Valdovas kontroliavo ir prižiūrėjo  ne tik karo, bet ir prekybos kelius. Juolab, kad kelių atžvilgiu valdovas turėjo išskirtinę teisę – regaliją. 1338 m. valdovo Gedimino ir Vokiečių ordino taikos ir prekybos sutartyje minimas kelias, „kurį valdė Lietuvos karalius Gediminas“.

Lietuvos keliai paminėti 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriais jis kviečia Vakarų Europos pirklius ir amatininkus su šeimomis atvykti į Lietuvą. Kreipdamasis į Hanzos pirklius jis pataria keliauti per Mozūrus (Pietų Sūduvą) ir Vilnių. Šį kelią XV a. dažniausiai naudojo karaliai Jogaila ir Kazimieras, vykdami iš Krokuvos į Lietuvą ir atgal.

XIII a. ir vėlesniais laikais iš Rygos į Marienburgą buvo keliaujama sausumos keliu Baltijos pajūriu. Šis kelias ėjo iš Pavyslio per Marienburgą, Karaliaučių, Kuršių neriją, prie Klaipėdos reikėdavo persikelti per siaurą vandens ruožą, o toliau kelias vedė Lietuvos pajūriu, per Klaipėdą, Palangą, Šventąją, Liepoją į Rygos miestą.

Kryžiuočių žvalgų padaryti Lietuvos XIV a. kelių aprašymai – unikalus dokumentas apie to meto mūsų šalies kelius. Apie pirmuosius kelius Lietuvoje pasakoja Livonijos kronikos. Jos mus sugrąžina į XIII a. pradžią, kai šarvais vilkintys Vakarų Europos riteriai sunkius ginklus žvangino kelyje į Baltijos kraštus. Tas jų kelias, kaip minėta, prasidėjo Rytų Prūsijoje, tęsėsi per vėjuotą Kuršių neriją, Klaipėdą, Palangą, Liepoją ir atsirėmė į Rygos tvirtovės sienas. Manoma, kad kelias, ėjęs per Kuršių neriją, Klaipėdą ir toliau pakrante į Livoniją, yra vienas iš seniausių kelių, jungęs Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinus nuo pat jų susikūrimo. Po Melno taikos (1422 m.) nedidelis šio vieškelio ruožas nuo Palangos iki Šventosios ėjo LDK teritorija.

Antrasis kelias ėjo iš Karaliaučiaus į Įsrutį per Kraupiškius, Ragainę, o čia, persikėlus į šiaurinę, arba dešiniakrantę Nemuno pusę, jis vedė toliau į rytus. Tai buvo svarbiausias strateginis vieškelis Ordino ekspansijai į rytus. Netoli jo buvo svarbiausi LDK ekonominiai ir administraciniai centrai.

Kelias iš Lietuvos į Livoniją buvo žinomas jau XII amžiuje, kai vokiečių pirkliai ir riteriai buvo beįsiskverbią į Pabaltijo šiaurės vakarų teritoriją palei Dauguvos žiotis. Rytuose ir pietuose lietuviai turėjo kaimynus slavus, su jais bendravo politinėje ir ūkinėje veikloje. Antrasis kelias Pskovo ir Novgorodo kryptimi žinomas nuo XIV a. Trečia kryptimi į Didžiąją Tverės kunigaikštystę kelias vingiavo plačiu ruožu per Baltarusijos sritis į Šiaurės Rytų Rusiją nuo Vilniaus, Lydos ir Naugarduko per Minską, Polocką ir Vitebską, Oršą ir Mogiliovą į Smolenską ir į Tverę. Pietinės, ketvirtos krypties kelias per Gardiną ir Kijevą buvo atsiradęs seniai, ir juo susisiekimas vyko reguliariai nuo XIII a.

Kronikose galima pastebėti, kaip kruopščiai nagrinėjami Pabaltijo keliai. Tai padėjo rengti naujus Kryžiaus žygius, lėmė jų strategiją ir taktiką. Vien Lietuvoje tų žygių strategai buvo suskaičiavę apie 100 įvairių sauskelių, tarp jų: iš Klaipėdos į Žemaitiją, iš Rambyno į Medininkus, Nemakščius, į Viduklę, Raseinius, iš Įsručio į Kauną (per Seirijus, Ūdriją), į panemunę tarp Neries ir Nevėžio, iš Įsručio į Darsūniškį, į Alytų, iš Įsručio į Merkinę ir daugelį kitų. Daugelio tarptautinės ir vietinės reikšmės kelių sankryža buvo Vilnius. Iš čia buvo galima keliauti į Trakus, Ukmergę, Polocką, Lydą.

Nemuno žemupyje buvo svarbiausias ordino kelių į Lietuvą mazgas. Nuo šios vietos ėjo keliai į šiaurę, pietus ir rytus. Tačiau tenka pažymėti, kad kelių, vedančių iš Prūsijos į Lietuvą, buvo nedaug, pvz., į Žemaitiją ėjo 4–5 keliai (jie nuolat minimi žvalgų pranešimuose). Galima daryti išvadą, kad senieji keliai turėjo nuolatines trasas, nes tiesti juos per miškus, pelkes ir upes buvo gana sunku. Įdomu, kad kai kurios senųjų kelių atkarpos išliko iki mūsų dienų, pvz., Viduklė–Raseiniai–Kaunas, Alšėnai–Švėkšna.

Kryžiuočių keliai į Žemaičius. XIVa. Lietuvos kelių žemėlapis sudarytas pagal kryžiuočių žvalgų     aprašymus

 Inžineriniu požiūriu viduramžių Lietuvos keliai buvo plikos žemės juostos, išvalytos nuo krūmų. Tiesa, keliai per pelkes, smėlynus, upių prieigose dažnai būdavo sutvirtinami, išgrindžiami jau minėtais specialiais grindiniais, per mažesnes upes buvo statomi tiltai. Keliantis per upes išskirtinę reikšmę turėjo brastos. Milžiniška LDK teritorija, dažni karo žygiai vertė rūpintis kelių tiesimu ir jų kokybe.

Plėtojantis ryšiams su Rusijos, Lenkijos ir Vakarų Europos miestais, keliai ilgėjo. XIV a. svarbūs keliai iš Vilniaus buvo nutiesti į Polocką, Medininkus, Kernavę, Trakus, Gardiną, Karaliaučių, Krokuvą, Brestą, Rygą.

XIII–XIV a. svarbiausi keliai Lietuvoje ėjo iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus. Svarbus kelias vingiavo Lietuvos–Latvijos pasieniu iki Breslaujos; kitas svarbus kelias buvo nuo Viazmos per Smolenską, Minską, Vilnių, Kauną Karaliaučiaus link. Svarbią strateginę ir ekonominę bei prekybinę reikšmę turėjo šie keliai: Stolpcai–Naugardukas–Gardinas–Augustavas; Nesvyžius–Valkaviskas–Balstogė; Kaidanava–Delatyčiai–Merkinė–Vištytis–Virbalis Prūsijos link; Kaunas–Vilnius–Minskas Naugarduko ir Pskovo link; Balstogė–Gardinas–Vilnius; Kaunas–Kėdainiai–Krekenava–Linkuva–Žeimelis–Ryga.

LDK valstybės teritorijos valdymas buvo grįstas valdovo kelionėmis po jo buvusias žemes. Taip klostėsi nuolatiniai valdovo kelionių maršrutai. Valdovas keliaudavo su dideliu būriu karių ir tarnų. Logiška manyti, kad šių maršrutų keliai būdavo prižiūrimi, kad būtų ne tik prajojami žirgais, bet ir pravažiuojami vežimais arba rogėmis. Reikėjo gerų traktų, kuriais galėtų žygiuoti kariuomenė. Valstybė pradėjo rūpintis pagrindiniais keliais, kurie tiesiogiai jungė tolimų nuotolių LDK valstybės miestus.

Centriniams keliams ir vieškeliams įvardyti istoriniuose šaltiniuose vartojamos ir kitos sąvokos. XVI a. dokumentuose minimi „karališki keliai“, pasitaiko net „amžino kelio“ metafora.

Svarbiausiais valstybės traktais keliaudavo ne tik valdovas, bet ir šalies pareigūnai arba užsienio diplomatiniai pasiuntiniai. Šie keliai tarnavo krašto gynybos tikslams, todėl buvo taisomi ir prižiūrimi pareigūnų. Kelius reikėdavo remontuoti, o tokio masto darbams žmones galėjo sutelkti tik valdovas.

LDK vieškelių ir didžiųjų kelių plėtrą nulėmė valstybės politinių struktūrų raida. XIII–XIV a. valstybės teritorijos vienijimo procese ypatingą reikšmę turėjo minėtos valdovo kelionės po šalį. Keliaujančiam valdovui ir jo pareigūnams buvo ypač svarbios centrinės susisiekimo arterijos; tai gerino šalies administravimą.

Jau Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.) visus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kelius dalijo į paprastus ir didžiuosius. Paprasti keliai jungė dvarą su dvaru arba kaimą su kaimu. Didieji keliai dar buvo vadinami „senaisiais vieškeliais“, „didžiaisiais vieškeliais“, kartais – „kunigaikščio keliu“. Antrasis Lietuvos Statutas didžiuosius kelius vadina „amžinu keliu“.

Keliai viduramžių Lietuvoje dažniausiai buvo tiesiami strateginiais sumetimais, numatant būsimą karo žygį į priešo žemę. Pvz. rengiantis Žalgirio mūšiui 1410 m., norėdamas suklaidinti priešą LDK didysis kunigaikštis Vytautas įsakė tiltą per Vyslą statyti 150 km aukščiau numatytos persikėlimo vietos – Červinsko. 500 m ilgio tiltas buvo statomas šešis mėnesius ir po to dalimis ant plokščiadugnių valčių atplukdytas į persikėlimo vietą ir per kelias valandas sumontuotas. Kryžiuočiams tai buvo netikėta, ir tai padėjo laimėti pergalę ties Žalgiriu.

Lietuvoje per ilgą laiką dėl įvairių veiksnių susiformavo svarbiausių vieškelių tinklas, kuriam prižiūrėti buvo skiriama daugiau dėmesio negu paprastiems keliams. Kelių tiesimą ir priežiūrą reglamentavo LDK vyriausybė. Tai matyti iš LDK statuto, kurio atskiruose straipsniuose aptariama mokesčių rinkimo už važiavimą keliais bei kelių priežiūros ir remonto vykdymo tvarka. Šie dokumentai rodo, kad LDK buvo tvirtos kelių tiesimo ir priežiūros tradicijos, todėl kelių, ypač vieškelių būklė buvo gera. Tačiau daugumos paprastų  sausumos kelių techninė būklė tais laikais buvo prasta. Jie buvo tiesiami tiesiog ant žemės paviršiaus, niekuo nesutvirtinant, t.y. priminė natūralius gruntkelius. Tiktai pelkėtose vietovėse buvo rengiami pylimai, kelių paviršius buvo tvirtinamas mediniais klojiniais.

Svarbus impulsas tobulinti vieškelius buvo keleiviai, kurie jau XVI-ame amžiuje keliavo į Krokuvą, Vieną, Veneciją, taip pat šiais keliais buvo gabenami kroviniai, pašto siuntos. Anuomet laiškai iš Krokuvos į Vilnių būdavo vežami apie septynias dienas. Taip atsiranda pašto traktai.

Plento tiesimo darbai

 Antrasis kelias ėjo iš Karaliaučiaus į Įsrutį per Kraupiškius, Ragainę, o čia, persikėlus į šiaurinę, arba dešiniakrantę, Nemuno pusę, jis vedė toliau į rytus. Tai buvo svarbiausias strateginis vieškelis ordino ekspansijai į rytus. Netoli jo buvo svarbiausi LDK ekonominiai ir administraciniai centrai.

Rytuose ir pietuose lietuviai turėjo kaimynus slavus, su jais bendravo politinėje ir ūkinėje veikloje. Buvo nustatytos pagrindinės kelių kryptys: pirmoji kryptis – Livonijon, Rygos įlankos link, antroji – į Pskovą ir Novgorodą, trečioji – į Smolenską ir Tverę, ketvirtoji – pietinis kelias į Gardiną ir Kijevą.

Kelias iš Lietuvos į Livoniją buvo žinomas XII amžiuje, kai vokiečių pirkliai ir riteriai buvo beįsiskverbią į Pabaltijo šiaurės vakarų teritoriją palei Dauguvos žiotis. Antrasis kelias Pskovo ir Novgorodo kryptimi žinomas nuo XIV a. Trečia kryptimi į Didžiąją Tverės kunigaikštystę kelias vingiavo plačiu ruožu per Baltarusijos sritis į Šiaurės Rytų Rusiją nuo Vilniaus, Lydos ir Naugarduko per Minską, Polocką ir Vitebską, Oršą ir Mogiliovą į Smolenską ir į Tverę. Pietinės, ketvirtos krypties kelias per Gardiną ir Kijevą buvo atsiradęs seniai, ir juo susisiekimas vyko reguliariai nuo XIII a.

Lietuvos keliai paminėti ir 1323 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kuriais jis kviečia Vakarų Europos pirklius ir amatininkus su šeimomis atvykti į Lietuvą. Kreipdamasis į Hanzos pirklius, jis pataria keliauti per Mozūrus (Pietų Sūduvą) ir Vilnių. Šį kelią XV a. dažniausiai naudojo karaliai Jogaila ir Kazimieras, vykdami iš Krokuvos į Lietuvą ir atgal. Prūsijos kryžiuočių šnipai 1384–1402 m. paruošė išsamų Lietuvos kelių aprašą („Die litauischen Wegeberichte“). Jame aprašyti Žemaitijos, Pietų ir Rytų Sūduvos ir pietvakarinių Vilniaus žemių keliai, apytiksliai atitinkantys šių dienų kelius.

Inžineriniu požiūriu viduramžių Lietuvos keliai buvo plikos žemės juostos, išvalytos nuo krūmų. Tiesa, keliai per pelkes, smėlynus, upių prieigose dažnai būdavo, kaip aukščiau minėta,  sutvirtinami, išgrindžiami specialiais grindiniais, per mažesnes upes buvo statomi tiltai. Keliantis per upes išskirtinę reikšmę turėjo brastos.

Milžiniška LDK teritorija, dažni karo žygiai vertė rūpintis kelių tiesimu ir jų kokybe. Istoriniai šaltiniai mini nuolatines seniausių kelių trasas:  kaip paminėta anksčiau, XIII a. Baltijos pajūriu per Kuršių neriją, Klaipėdą, Palangą, Liepoją ėjo svarbus sausumos kelias, jungęs Prūsiją su Ryga; vėliau svarbią strateginę reikšmę įgavo kelias į Rytus, pradėtas vadinti „Didžiuoju Vytauto keliu“.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės tęsėsi nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros, nuo Palangos iki Odesos. Kariaujant su priešais, tekdavo žygiuoti įvairiais keliais. Didžiausios kelių kliūtys, be abejo, būdavo upės. Patogiausia būdavo upę perbristi. Todėl senovės lietuviai žinodavo didesnių upių brastas ir prireikus jomis naudodavosi. Manoma, kad dabartinio Baltarusijos Bresto miesto pavadinimas yra kilęs iš lietuvių kalbos bendrinio žodžio „brasta“. Mat, senovės lietuvių kariuomenė, žygiuodama į Lenkiją, čia persikeldavo per Bugo upę. Seniau rusai šį miestą todėl ir vadindavo Lietuvos Brestu (Brest – Litovsk).

Plėtojantis ryšiams su Rusijos, Lenkijos ir Vakarų Europos miestais, keliai ilgėjo. XIV a. svarbūs keliai iš Vilniaus buvo nutiesti į Polocką, Medininkus, Kernavę, Trakus, Gardiną, Karaliaučių, Krokuvą, Brestą, Rygą.

III–XIV a. svarbiausi keliai Lietuvoje ėjo iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus. Svarbus kelias vingiavo Lietuvos ir Latvijos pasieniu iki Breslaujos; kitas svarbus kelias buvo nuo Viazmos per Smolenską, Minską, Vilnių, Kauną Karaliaučiaus link. Svarbią strateginę ir ekonominę bei prekybinę reikšmę turėjo šie keliai: Stolpcai-Naugardukas-Gardinas-Augustavas; Nesvyžius-Valkaviskas-Balstogė; Kaidanava-Delatyčiai-Merkinė-Vištytis-Virbalis Prūsijos link; Kaunas-Vilnius-Minskas Naugarduko ir Pskovo link; Balstogė-Gardinas-Vilnius; Kaunas-Kėdainiai-Krekenava-Linkuva-Žeimelis-Ryga.

Hanzos prekybinės  sąjungos šalys

Hanza: Šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinė politinė sąjunga, turėjusi didžiulės įtakos visam Baltijos šalių regionui, taigi ir Lietuvai. Jai priklausė 160 Europos miestų. Iš Lietuvos Hanzos pirkliai veždavo javus, kailius, miško medžiagą, vašką, o įveždavo druską, metalo dirbinius, audinius.

Tų įvykių veikiami augo miestai, formavosi kelių tinklas. Nors XVI a. Hanzos veikla pradėjo silpnėti, o vėliau sąjunga ir visai iširo, mus pasiekė neįkainojama tų laikų bendradarbiavimo patirtis, urbanistikos paminklai ir kitos kultūros vertybės.

Didelės reikšmės kelių plėtrai turėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto (1520-1572 m.) išleisti 1557 m. žemės reformos nuostatai. Pertvarkant žemės ūkį pagal šiuos nuostatus, įsikūrė nauji kaimai, miesteliai ir miestai. Tarp jų buvo nutiesti keliai, per klampias vietas daromi pylimai ir grindiniai, per upes statomi tiltai, žinoma, mediniai. Bet jau būta ir akmeninių tiltų. Pavyzdžiui, Vilniuje per Nerį, netoli žemutinės pilies 1536 m. buvo pastatytas mūrinis tiltas su malksnos (gontų) stogu.

Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių duodamose privilegijose žemės valdytojai ir savininkai būdavo įpareigojami rūpintis keliais ir tiltais. Už tai jiems buvo leidžiama iš pirklių ir keleivių imti tam tikrą mokestį – muitą. Tiesa, nuo kelių mokesčių buvo atleidžiami kunigaikščiai, valstybės tarybos nariai – tiek dvarininkai, tiek pasauliečiai ir bajorai. Taip pat nebuvo imamas mokestis už jų ūkio gaminius, vežamus parduoti. Bet vežėjai turėdavo turėti savo ponų pažymėjimus arba prisiekti, kad tikrai vežami gaminiai yra jų pono nuosavybė, o ne supirkinėti iš kitų. Apie tai buvo rašoma 1588 m. išleistame trečiajame Lietuvos statute.  Jame taip pat trumpai buvo išdėstytos ir eismo taisyklės. Tais laikais tik nedaugelis valstybių turėjo panašų kelių įstatymą. Todėl Lietuvoje, ir tose srityse, kurios kadaise priklausė LDK ir kur iki 1842 m. dar galiojo Lietuvos statutas, keliai labi skyrėsi nuo kitų Rusijos sričių kelių. Ir tas skirtumas išliko ilgam. Tiesa, dar būdavo vieškelių, kurių niekas netaisydavo. Todėl prasimušus duobėms kelyje ar atsiradus klampynėms jame, kelias nukrypdavo į dešinę ar kairę. Todėl paprastai kelio plotis siekdavo net iki 300-400 m. Ir tik provėžos ir telegrafo stulpai rodydavo kelio kryptį.

 (Bus daugiau)