SENJORŲ DIENOS/KELININKAI/KŪRYBA
KELIŲ TIESIMO ISTORIJA NUO
IŠTAKŲ IKI DABARTIES
„TIKTAI KELIAI SUARTINS ŽMONES, IR PER KELIUS SUGRĮŽTA TOLUMA…“
(Tęsinys. Pradžia 2020 – 01 – 28) 
2020 – 03 – 22
Juozo Stepankevičiaus knygą leidimui paruošė portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės narys JONAS PAULAUSKAS.
Kelio ženklų atsiradimas
Svarbūs buvo ne tik geri keliai. Ne ką mažiau svarbu buvo nepasiklysti svetimame krašte. Vykstant į svarbesnes keliones, būdavo samdomi vedliai. Kitais atvejais gyventojai kai kuriuose keliuose savo reikmėms pastatydavo specialius ženklus, padėdavusius orientuotis platumose. Iš 1526 m. dokumento žinoma, kad kelyje nuo Eišiškių į Vilnių stovėjo mūrinis stulpas. O 1598 m. dokumente mūriniai stulpai minimi prie Vilniaus – Nemėžio kelio. Panašūs stulpai ir kryžiai statyti prie tiltų, kryžkelių ir miestų pakraščiuose, jie padėdavo keliautojui nepasiklysti krašte. Taigi, šie objektai buvo pradžia to, kas XVII a. išties vadinta „kelio ženklais“.
Tiesa, iš pradžių šie ženklai vadinosi „riboženkliais“, nurodantys teritorijos ribas. Pvz. senovės slavai, pradėję įdirbti žemę, panoro nustatyti „savo“ erdves, plotus. Ypač paplitęs tam tikslui buvo paplitęs metodas buvo pažymėti ribą akmenimis – juk jie ne tik gerai matėsi, bet ir turėjo jėgos bei atsparumo savybes. O per rusų bylinas mus pasiekė akmens, tiesiog kaip kelio ženklo, įvaizdis. Jis tapdavo dar aiškesniu, jei ant jo kas nors būdavo pažymėta, parašyta. Pvz., bylinose ant akmens nurodytos tokios sąlyginės eismo kryptys, kaip: „dešinėn eisi – žūsi, kairėn – apsivesi, tiesiai – praturtėsi“.
O akmenys su užrašais, pavyzdžiui, „Borisovai“, „Rogvolodovai“ kaimyninėje Baltarusijoje praktiškai išliko iki mūsų dienų. Bet tuos jau puošė krikščioniški kryžiai. O kryžius yra kaip Saulės ženklas, kaip „saugotojas“, žinomas slavų pasaulyje dar nuo pagonybės laikų. Dvigubi rantai medžiuose, saulės diskai prie įėjimų buvo renčiami, kaip apsauginiai ženklai. Bet, dažniausiai, taip pat prie pat žmogaus vaikščiojimo krypčių: prie takų, šalia įėjimų į būstus. Tokį vaizdinį krikščionybė papildė kryžiumi – kančių, dieviškojo pažinimo simboliu. Bet ir po krikščionybės priėmimo bei paplitimo rusų žemėse kryžiai statėsi ten, kur buvo reikalinga apsauga: pasienyje, prie kelių, prie įėjimų. Juos įrėždavo stulpuose, akmenyse, buvo įrenčiami savarankiškai, o kartais tai būdavo paprasčiausia koplytėlė su užvožu, namuku, krucifiksu. Ši tradicija buvo plačiai paplitusi rusų, o ypač baltarusių ir ukrainiečių (o per LDK – ir mūsų) žemėse. O popiežiaus pasiuntinys A.Posevino rašė, kad tokius kryžius matė ir kryžkelėse.
Keliautojas nusilenkia su malda akmeniui su kryžiumi, stovinčiam prie jo kelio
Kryžkelė (sankryža) – pasirinkimo, nežinomybės vieta, visada buvo laikoma kraupia vieta. Būtent čia atsirasdavo piktoji dvasia, čia ji galėjo paklaidinti keliautoją, nukreipdama jį neteisingu keliu. Todėl būtent šioje vietoje žmogui buvo reikalingas palaikymas, parama. Todėl ir čia stovintys įkasti akmenys, kryžiai, koplytėlės žymėjo kelių sankirtą, tuo pačiu tapdami ir ženklais, ir apsauga. Bet pakelės kryžius, kuris buvo statomas prie sankryžos, be abejo, buvo ne tik vietos, bet ir atstumo rodyklė. Pvz., 1237 m. Tverės metraštyje buvo pasakojama apie tai, kad „kitus žmones Seligersko keliu iki Ignatjevo kryžiaus vijosi bedieviai totoriai…“. Taigi, kryžius padėdavo nustatyti ir vietą, ir atstumą.
Taip ir Lietuvoje – tarp prekybininkų tvirtinosi samprata, kad tokie ženklai padeda greičiau surasti prekės pristatymo vietą. O sparčiau pristačius prekes, greičiau bus gaunamas ir didesnis pelnas. Todėl prekybos centrai, ypač uostai, su kuriais prekiavo LDK, tokie kaip Ryga, svarbiausiuose keliuose rūpindavosi pastatyti specialius kelio ženklus. Tai – kas mylia ar pusantros šalikelėse įkasti apie dviejų metrų aukščio stulpai, nudažyti raudonai. Ant kiekvieno nupieštas Rygos miesto herbas, kuris rodė, į kokį miestą veda kelias, o šalia parašyta, kiek mylių iki jo liko. Ilgainiui kelių, turėjusių ženklus, daugėjo,kol atsirado tiek ir tokių, kokius dabar matome šalia kelio, kryžkelėse, šalia miestų ir gyvenviečių. Taip atsirado kelio ženklai.
XIX a. kelio ženklas
Žemaitijos keliai
Senosios Lietuvos keliai palyginti gerai buvo tvarkomi. Kelius tiesti ir prižiūrėti turėdavo žemės savininkas arba jos valdytojai, kaip to reikalavo senovės papročiai ir valstybės įstatymai. Egzistavo didieji arba viešieji keliai, kuriais naudodavosi paštas, pirkliai ir verslininkai, buvo ir vietiniai keliai.
Apie vietinius kelius 1576 m. elekcinio Seimo konstitucijoje buvo įrašyta tokia nuostata: „Kiekvienas žemės savininkas per savo valdas ir tėvonijas pagal senovės paprotį kaimynams ir kitiems žmonėms turi nutiesti kelius į bažnyčią, į prekyvietę, į malūną, į upės perkėlą, į viešąjį kelią, kur tik reikėtų, ir negali tų kelių drausti ar trukdyti. O jeigu kurį kelią norėtų perkelti į kitą vietą savo reikalui ar naudai, tuo atveju turi savo valdose nutiesti tokį kelią, kuris nebūtų blogesnis, kaip pirmykštis.“
1581 m. Varšuvos seime karalius Steponas Batoras pažadėjo Kauno atstovams jų prašymu paskirti komisarus, kurie ištirtų ir numatytų Žemaitijos kelius, kad dvarininkai savo ūkių gaminius galėtų vežti į Prūsiją. O karalius, gavęs komisarų pranešimą, pažadėjo, pasitaręs su Ponų Taryba, patvirtinti kelių schemas. Nepatogūs keliai per girias turėjo būti uždaryti ir nutiesti nauji keliai, kuriais galėtų naudotis pirkliai.
Deja, žadėti komisarai nebuvo paskirti. Juos vėl prisiminė 1588 m. Seime ir paskyrė Sebastijoną Keštartą (Kiesztarth) – Dirvėnų tijūną– Žemaitijos teisėją ir Mykolą Sumoroką – Kauno žemės raštininką tokiais komisarais. Jie buvo įpareigoti ištirti ne tik Žemaitijos kelius, bet ir perkėlas per Nevėžį, ir apie viską pranešti kitam Seimui.
Matyt, šie komisarai savo uždavinio neatliko, nes 1607 m. Seime pakartotinai buvo paskirti komisarai – tas pats Sebastijonas Keštartas ir Jonas Dzivaltaranskis – Kauno vėliavininkas (karūžas). Jiems buvo pavesta nedelsiant viską ištirti ir apie tai pranešti Seimui. Deja, tuo tarpu nėra jų tyrimo duomenų. Jie dabar būtų labai įdomūs. Juk turėjo būti tiriami keliai į Tilžę, Klaipėdą, galbūt į Šilutę ir kitas pasienio prekyvietes.
Pilną vaizdą apie Lietuvos kelių santvarką duoda Trečiasis Lietuvos Statutas, įsigaliojęs 1588 m. Šio Statuto, rašyto senąja gudų (baltarusių) kalba I skyrius 29 artikulas vertime turėjo taip skambėti: „Apie naujus muitus ir laisvę kurti miestelius, apie tiltų arba pylimų statybą bajorų dvaruose. Nustatome ir įsakome, kad joks žmogus mūsų Didžiosios Kunigaikštystės valstybėje nedrįstų prasimanyti naujų muitų nei keliuose, nei prekyvietėse, nei ant tiltų, nei ant pylimų, nei ant keltų, nei miesteliuose, nei užeigose ar karčiamose, nei vieškeliuose, nei savo dvaruose, išskyrus tuos, kurie iš senų senovės buvo nustatyti, arba turėtų tuo reikalu mūsų pirmtakų ar mūsų pačių duotus raštus. O jeigu kas nors drįstų bet kurį naują muitą keliuose ar prekyvietėse pats be mūsų leidimo savo dvare sumanyti ir nustatyti, arba pagal senąjį paprotį, arba mūsų leidimą nustatytą duoklę padidinti, tada tas dvaras, kuriame kas nors tatai darytų, teisingai pasitvirtinus, atimamas ir atiduodamas valstybei ir mums, valdovui, mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostui. O kurie iš senų senovės pagal privilegijas ir mūsų raštus muitą ir tiltpinigius savo dvaruose ima, tie savo lėšomis savo dvarų kelių klampynes, tiltus, pylimus, griovius turi taisyti. O kas nors kelių, tiltų, klampynių, pylimų netaisytų ir dėl to būtų sunkus pravažiavimas, ir jeigu kam nors tose vietose būtų padaryta nuostolių, tai tas savininkas, kuris ima muitą, turi atlyginti nuostolius ir išlaidas, kiek nukentėjęs pareikalaus. O seniūnai, laikytojai ir mūsų muitininkai, jeigu imdami muitą taip pat mūsų keliuose kelių netaisytų, tai nuostolį ir išlaidas turi sumokėti tam, kuris ieškovas kiek pareikalaus.
Kurie kunigaikščiai, ponai, dvarininkai, bajorai senuosius kelius savo užtvankomis užlietų arba išartų pasisavindami savo naudai, tie turi nutiesti naujus kelius, neskriausdami pravažiuojančių keleivių, žiūrėdami, kad tie keliai būtų tiesūs, kad jie būtų taisomi, kad važiavimas su sunkiais vežimais visur būtų saugus; taip pat ir kitus senuosius kelius savo dvaruose ir žemėse reikalingose ir klampiose vietose turi taisyti, tiltus statyti, klampynes padengti tie, kurie iš senų senovės su savo žmonėmis tatai darydavo. Jie ir ateity tatai turės daryti. Jeigu kur nors kieno dvare ar žemėje būtų blogas pravažiavimas, o bajoras norėtų jį pataisyti, ir iš to už savo išlaidas naudos turėti, tai jis turi kreiptis į mus – valdovą , o mes, ištyrę per savo komisarus, į tą dvarą pasiųstus, turime jam leisti ir nustatyti pirklių ir kitų keleivių, išskyrus luomus, šiuo Statutu atleistus, kaip apie tai žemiau rašoma, muitą ar mokestį, kurį jis galės imti pagal savo išlaidų didumą ir mūsų karališką malonę. Taip pat mūsų valdininkai ir muitininkai mūsų karališkuose keliuose, miesteliuose bei kaimuose, ir kunigaikščiai, ponai ir dvarininkai savo valdose, kur pirmiau muitas nebūdavo imamas, švenčių ir sueigų metu nebūdavo renkami muitai, neturi prasimanyti ir imti jokių muitų ir prekybos mokesčių, o jeigu kas drįstų tatai daryti, tas turės dvidešimt kapų grašių baudą ir nuostolius, susijusius su skriauda, sumokėti.
O mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės uostinėse upėse ir tose, kuriose gali būti įrengti uostai, bet kur niekas neturi jokių naujų užtvankų statyti ir pylimų pilti, pakenkiant uostui ir plukdymui, o jeigu kas tatai darytų, turi tinkamoje vietoje perplaukas rengti. Taip pat uostinėse upėse, kurios iš senų senovės buvo, jeigu kas nors perkėlas statytų, turi pirma pasirinkti tinkamas vietas, kad perkėlos ar tvenkiniai niekam nuostolių nepadarytų. Tuos reikalus prižiūrėti mūsų vaivados, seniūnai ir laikytojai, kiekvienas savo valdoje turi. O naujų muitų ant uostinių upių, užtvarų ir pylimų neturi būti. Taip pat upių perkėlose turi būti tinkamos pralaidos. O jeigu kas nors mūsų valstybės valdinių bet kurio luomo ar bajorų, norėdamas didinti savo turtą, norėtų savo žemėje įkurdinti naują miestelį, tai jam bus leidžiama tatai daryti ir turgų įvesti pagal nusistovėjusį paprotį, kaip ir kitų kunigaikščių ir ponų miesteliuose.“
Pagal to paties skyriaus 30-ąjį artikulą nuo kelių mokesčių buvo atleidžiami kunigaikščiai, Ponų Tarybos nariai, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai ir bajorai. Šio Statuto IX skyriaus 32-ame artikule buvo trumpai išdėstyti kelių eismo nuostatai „Apie senų senovės kelius“ : „Nustatome, kad didieji keliai, vieškeliai (gostynci) pagal senų senovės paprotį turi būti pusantros rykštės (rykštė – 4,873 m.) platumo. Tuščias vežimas turi praleisti pakrautą vežimą, pėsčias – važiuotą, raitas – vežimą. O jeigu būtų siauras kelias, tiek ant tiltų, tiek kituose siauruose prasilenkimuose, ir žiemos metu, kai esti daug sniego, prasilenkiantieji turi kelią pusiau dalytis, ir neturi vienas kito nustumti“.
Kai Lietuvą okupavo rusai 1795 m., kelių priežiūros tvarka pasiliko ta pati, nes iki 1842 m. buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribose tebegaliojo Lietuvos Statutas. Ta pati kelių priežiūros tvarka pasiliko dar iki baudžiavos panaikinimo – 1861 metų. Po to kelius turėjo taisyti ūkininkai. Kiekvienam jų pagal turimos žemės kiekį buvo paskirtas kelio ruožas, kurį reikėdavo lyginti, žvyruoti, kasti griovius bei valyti. Tiltus statydavo kaimo žmonės ir ūkininkai, o medžiagą tiltams privalėjo duoti dvarininkai iš savo miškų. Kelių priežiūra rūpinosi valsčių viršaičiai. Tačiau rusų valdymo metu keliai žymiai pablogėjo, ypač pasienyje.
Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvą okupavo vokiečiai. Savaime aišku, kad pražygiavus dviem galingoms kariuomenėms, keliai tapo labai blogi. Vokiečių okupacinė valdžia žiauriausiomis priemonėmis vertė žmones taisyti kelius. Iš ūkininkų buvo atimti arkliai, paliekant tik po vieną kariuomenei netinkantį arklį. Ir vis tiek reikalavo žvyruoti kelius, vežti tiltams medžiagą.
Vokiečiams pasitraukus, keliai vėl pablogėjo, nes kelių taisymas taip buvo įkyrėjęs, kad žmonės jo tiesiog gaivališkai vengdavo ir mielai prisimindavo rusų valdžios metus, kada kelių taisymo prievolė buvo palyginti nesunki. Tuometinė spauda dažnai rašydavo apie kelius ir ragindavo juos taisyti.
Antai 1924 m. „Klaipėdos žinių“ korespondentas straipsnyje „Keliai, tiltai ir kiti ženklai Žemaičiuose“, be kita ko rašė…“dėl kelių ir tiltų taisymo valsčiuose keliami ermyderiai. Vieni pyksta, kiti plūsta, kam, girdi, mažuosius kelius norima padaryti vieškeliais…pigu buvo po maskoliu – tų visų išmonių nereikėjo, užtekdavo, kad vieškelį pataisai, sumesdavai iš griovių ant kelio vidurio purvą ir kokį vežimuką smilčių…ir geriausias kelias. Jei laiko neturėjai – išgėrei su viršaičiu burnelę – ir nieko nebetaisydavai. Tiltelis irgi kad sugriūdavo – įmesi į jo vietą kelis kadagius, apmesi velėnomis iš griovio, ir štai – geriausias tiltas, kol užtvinęs vanduo jį išnešdavo…
Iš tikrųjų, kokie tie keliai, vargingi keliai: vietomis būna didelės išmuštos duobės, kelias įdubęs, kitur vanduo padarė operaciją, nerasdamas tilto išardė kelią. Kitur vėl tęsiasi begalinė smėlynė…Tokiam keliui pataisyti vėl pilamas kartais toks pat smėlis…
Geriausia būtų, kad mūsų ūkininkai, ypač tie, kurie savivaldybių viršūnėse arba arti viršūnių esti, nuvyktų į Klaipėdos kraštą, pasitrankytų vasaros metu po kaimus kelias dienas, pamatytų, kaip ten keliai, keleliai įtaisyti. Kaip medžiai iš kelio šonų su protu, su apgalvojimu susodinti, kad vienas kito nesmelktų, kaip akmenys baltai dažyti šalia medelio iš abiejų pusių padėti, kad važiuojantysis nepakenktų pasodinto medelio sveikatai…“
Žinoma, šį straipsnį autorius rašė su kartėliu ir pašaipa. Tačiau jis gana vaizdžiai apibūdino Žemaitijos kelius. Panašiai rašė ir 1925 m. tame pačiame laikraštyje kitas korespondentas straipsnyje „Žemaitijos keliai“: „Kam teko važiuoti Žemaitijos keliais, be abejo, turėjo pastebėti blogus, vietomis neišvažiuojamus kelius. Vietiniai žmonės nusiskundžia, kad valdžia netaiso kelių, o tuo tarpu patys nesupranta, kad taisyti kelius yra jų pačių šventa priedermė. Kelių taisymas – mūsų savivaldybių žinioje. Savivaldybių organai tuo reikalu mažai tesuinteresuoti, tat kam gi reikėtų pasirūpinti kelius taisyti?Žemaitijoje tokia kelių padėtis vasarą šiaip taip prie tų kelių pritaikintais vežimais žmonės važinėja, žiemą pats Dievas žemaičiams taiso kelius (šiemet atsisakė), bet rudenį ir pavasarį tai ir velnią pasikvietęs žemaitis nepravažiuoja. Tiltai arba visai sugriuvę, arba visai blogame stovyje taip, kad kiekvienas tiltas pavojingas pravažiavimui. Grioviai ne visur iškasti, o kur ir iškasti, tai vanduo, negalėdamas niekur nubėgti, išsilieja ant kelio, ir vidur kelio upeliai. Rudeniui atėjus, visi laukia, kad greičiau užšaltų, pavasariui atėjus – kad greičiau išdžiūtų. Tada tik Žemaitijoje pasitaiso keliai. Daug vargo kam tenka važiuoti tokiais keliais, juo labiau su pakrautu vežimu“.
Vokiečių okupacijos metu buvo griežtai įsakyta, kad ant kiekvienos kryžkelės bei šiaip susiduriančių kelių būtų pritaisytos lentelės, rodančios, kur kelias eina ir atstumą kilometrais ar tai nuo miestelio, ar nuo kaimo. Vokiečiams išėjus, mūsų „didvyriai“. Norėdami keršyti vokiečiams, nudaužė visas kelių rodykles. Ir iki šiolei dar niekam į galvą neatėjo vietoje vokiškų lentelių įtaisyti lietuviškas. Ir taip ne vienam , nežinančiam gerai kelio eisenos, tenka kitu keliu nuvažiuoti arba klausinėti vietinių žmonių nurodymų. Dažnai pasitaiko, kad vietiniai gyventojai silpnai orientuojasi apylinkės kelių tinkle.
Ar ilgai dar teks vaitoti dėl nesutvarkytų Žemaitijoje kelių, tai dar iki šiolei tas klausimas nukeliamas, o keliai neišvažiuojami“. Toks jau žemaičių būdas. Nelengva juos išjudinti. Kai kas net tvirtina, kad dėl to į Žemaitijos herbą pateko lokys, pasižymįs nerangumu. Bet, pasak lietuviško priežodžio, „lašas po lašą ir akmenį pratašo“. Pagaliau ir žemaičiai įsitikino, kad reikia kelius taisyti. Į kelių reikalus ėmė kištis ne tik viršaičiai, bet ir apskričių viršininkai. Ir Žemaitijos keliais ėmė riedėti autobusai, lengvieji automobiliai ir sunkvežimiai.
Žemaičiams geras pavyzdys būdavo Klaipėdos krašto keliai. Antai, svarbus buvo Kvėdarnos –Švėkšnos – Saugų kelias. Kai tas žemaitis, šiaip taip prisikasęs iki Ašvos tilto prie Inkaklių, įvažiuodavo į Žagatpurvių – Saugų plentą, arba grįždamas, Ašvos tiltą pravažiavęs, patekdavo į klampynes, tai įsitikindavo, kad geras kelias iš tikrųjų labai naudingas ir reikalingas. Todėl jau nuo 1925 m. buvo pradėta rūpintis nors tarp Inkaklių ir Švėkšnos nutiesti plentą. Bet šis plentas buvo baigtas tik 1936 m. Apskritai, prieš Antrąjį pasaulinį karą ir Žemaitijos keliai vasarą būdavo visiškai neblogi. Tačiau pavasarį pablogėdavo, nes išeinant pašalui, atsirasdavo kai kur klampynių. Žinoma, buvo reikalingi plentai.
Kelias per Kuršių Neriją
Kadaise senuoju pašto keliu per Kuršių Neriją riedėjo Prūsijos karalienė Luiza su vyru Frydrichu Vilhelmu III-uoju ir vaikais. Prūsijos karališkoji pora 1807 m. nuo prancūzų Napoleono armijos per Kuršių Neriją traukėsi į Klaipėdą. Kelionė truko tris dienas ir naktis. Tada Nerijoje pašto stotys buvo Šarkuvoje, Rasytėje, Nidoje ir Juodkrantėje. Karališkoji pora apsistojo Nidoje D.G. Kuverto pašto stotyje. Ant apledėjusio užeigos lango stiklo karalienė Luiza žiedu įrėžė J.V. Goethes posmelį. Vėliau šis pastatas ne kartą degė ir buvo atstatytas, o viešbutis pavadintas karalienės Luizos vardu. Dabar taip pavadinta vila yra Pervalkoje.
Kadaise šiuo pajūriu ėjęs kelias buvo nelengvai įveikiamas. Prūsijos karalienės karietos vienos pusės ratai riedėjo vandeniu (jūra). Arkliai klimpo, kelias dažnai buvo užneštas smėliu. Tačiau tai buvo vienintelis kelias sausuma iš Vakarų Europos į Klaipėdą. Juo keliavo karaliai, valdininkai, pirkliai, pašto stotyse būdavo keičiami arklai, suteikiama vargana nakvynė, pasiūloma maisto ir poilsio.
Karališkosios poros kelionė per Neriją siejama su šio krašto keliu į laisvę. Prieš 200 metų Klaipėdoje buvo paskelbtas karališkasis raštas apie baudžiavos panaikinimą. Prūsijos lietuvninkai jau nuo tada pradėjo gyventi laisvai. O Rusijos okupuotoje Lietuvoje žmonės tokios padėties sulaukė tik beveik po 60 metų. Užnemunėje, kuri priklausė Prūsijos karalystei, baudžiava buvo panaikinta 1807 metais. O Lietuvoje, kuri priklausė carinei Rusijai, baudžiava pradėta naikinti 1861 m. Šis procesas suintensyvėjo po 1863 m. sukilimo.
Prekybos ir pašto kelių plėtra Lietuvoje XV – XIX a.
Arklių pašto diližansas
Nuo XV a. tarp valstybių prasidėję aktyvūs prekybos ir mainų ryšiai turėjo įtakos feodalinėje Lietuvoje atsirasti pagrindiniams prekybos keliams – traktams. Tuo laiku pašto reikalams ir prekybai su Ryga iš Vilniaus nutiestas traktas, ėjęs per Anykščius, o į Novgorodą – per Salaką. XVIII a. šiaurės kryptimi iš Vilniaus Peterburgo link nutiestas traktas ėjo per S. Daugėliškį ir Vydžius. Be abejo, tų laikų sausumos kelių techninis lygis buvo žemas. Tai buvo paprasčiausi gruntkeliai, kiek pastiprinti pelkėtose vietose. Vėliau jie buvo tobulinami. Dėl gero geografinio išsidėstymo dauguma buvusių traktų, įsilieję į bendrą Lietuvos sauskelių tinklą, išlaikė savo reikšmę iki šių dienų.
Vystantis tarptautiniams ekonominiams ir prekybiniams ryšiams, XV a. svarbūs keliai Vilnių jau jungia su Maskva, Poznane, Kijevu, Ryga, Karaliaučiumi. Tolimesnis Lietuvos miestų, ypač Vilniaus ir Kauno, augimas bei naujų miestelių atsiradimas turėjo didžiulę reikšmę Lietuvos kelių tinklo plėtrai.
Tiesa, to meto keliai dar neturėjo kietos dangos, tad blogu oru, taip pat pavasarį ir rudenį būdavo sunkiai išvažiuojami. Pirkliai dažnai skųsdavosi dėl to Lietuvos feodalinei vyriausybei. Dėl blogų kelių dažnai taip pat pasitaikydavo, kad vėluodavo atvykti valstybės valdininkai, pasiuntiniai. Kelių tiesimą ir priežiūrą reglamentavo LDK vyriausybė. Dalį lėšų šiam tikslui surinkdavo iš kelių mokesčio. iam tikslui pirkliai turėdavo važinėti tik pagrindiniais keliais, už kuriuos jie mokėdavo mokesčius. Kitais keliais važiuoti jiems buvo draudžiama. Skiriant didesnį dėmesį svarbiausiems vieškeliams, pradėjo gerėti jų būklė. Antai,1797 m. gegužės 23 d. Rusijos imperatoriaus įsake nurodoma, kad keliaudamas Lietuvos, Kuršo ir Lifliandijos gubernijomis, jis radęs gerai prižiūrimus kelius ir tiltus. Todėl davė nurodymą diegti šią patirtį kitoms gubernijoms.
XV ir XVI amžiais, toliau plėtojantis tarptautiniams prekybiniams ir kitokiems ryšiams, labai svarbiu prekybos tarp Rytų ir Vakarų keliu tampa Maskvos-Poznanės kelias (per Minską, Krėvą, Ašmeną, Medininkus, Vilnių, Varėną, Merkinę, Gardiną, Varšuvą). Be to, svarbūs to meto prekybos keliai ėjo iš Vilniaus (per Ukmergę, Anykščius) į Rygą, iš Vilniaus (per Trakus, Kauną, Veliuoną, Jurbarką) į Karaliaučių, iš Vilniaus (per Lydą, Volkovyską) į Brestą su šio kelio atšaka į Alšėnus, Naugarduką, Kijevą. Vėliau, XVI amžiuje, plečiantis Vilniui ir Kaunui, bei prie stambesnių dvarų steigiantis miesteliams, savo ruožtu, vystėsi ir tankėjo šias gyvenvietes jungiančių sauskelių tinklas.
Svarbus vieškelių tinklo formavimosi veiksnys buvo pašto siuntų ir keleivių gabenimas. Jau XVI amžiuje Lietuvos vieškeliais vyko tarptautinis pašto eismas, jungęs Vilnių ir Kauną su Krokuva, Viena ir Venecija. Pašto ryšiams pagerinti 1581 m. Seimas nusprendė nu-tiesti vieškelį iš Kauno į Prūsiją ir Žemaitiją. 1673 m. buvo suorganizuotas reguliarus pašto eismas tarp Maskvos ir Vilniaus vieną kartą per savaitę.
Šie pašto ryšiai tarp šalių turėjo didelės įtakos kelių plėtrai. Jau XVI a. Lietuvos vieškeliais vyko tarptautinis pašto eismas, jungęs Vilnių ir Kauną su Krokuva, Viena, Venecija. Pašto ryšiams gerinti 1581 m. Seimas nusprendė nutiesti vieškelį iš Kauno į Prūsiją ir Žemaitiją. 1683 m. buvo suorganizuotas reguliarus pašto eismas tarp Maskvos ir Vilniaus – vieną kartą per savaitę.
XVI amžiuje svarbus sausumos kelių mazgas buvo Tilžė. Iš miesto vieškeliai ėjo trimis kryptimis: į Katyčius, Tauragę ir Viešvilę. Į Katyčius ir į Tauragę buvo nutiesti nauji keliai, o Tilžę su Viešvile jungė senas kelias, kuris toliau ėjo per Jurbarką į Kauną.Aktualu tapo tiesti pašto kelius. Pirmos reguliarios tarpmiestinio ryšio kelių linijos pradėjo veikti XVI amžiuje.
XVII-XVIII a. plečiantis tarptautinei prekybai, nutiesiami svarbūs keliai iš Kauno per Kėdainius, Šiaulius, Jelgavą į Rygą, iš Kauno kairiąja Nemuno pakrante į Alytų, o toliau per Merkinę, Gardiną Varšuvos link.
Pašto traktas iš Lenkijos į Lietuvą ėjo per Gardiną, Merkinę, o iš čia – vienas į Vilnių per Varėną, kitas – į Kauną per Alytų, Jiezną, Rumšiškes. Dar vienas pašto traktas iš Lenkijos į Kauną vedė per Suvalkus, Kalvariją, Marijampolę. Iš pietų į Vilnių pašto traktas suko per Lydą, Šalčininkus. Iš rytų – iš Maskvos –Minsko pusėspašto traktas ėjo į Vilnių per Ašmeną. Toliau iš Vilniaus tęsėsi per Vievį, Žiežmarius, Rumšiškes į Kauną. Iš Kauno į vakarus pašto traktas ėjo keliu kairėje Nemuno pusėje į Tilžę, kur buvo viena atšaka į Kenigsbergą, o kita – per Šilutę į Klaipėdą, Liepoją.
Iš Kauno pašto traktas ėjo į Rygą per Kėdainius, Šeduvą, Šiaulius, Joniškį. Iš Vilniaus į šiaurę traktas vedė į Peterburgą. Jis ėjo per Nemenčinę, Pabradę, Švenčionis, Daugėliškį, Vidžius, Braslavą. Šiuo pašto traktu buvo galima pasiekti Rygą – šiauriau Vidžių miestelio buvo atšaka į Daugpilį, o iš čia Dauguvos upės krantu ėjo kelias į Rygą . Lietuvoje tada buvo ir vietiniai pašto traktai: Šiauliai-Telšiai, Kaunas-Seredžius-Ariogala-Raseiniai, Vilnius – Ukmergė.
XVII a. pašto karieta
XVIII a. Lietuvoje jau buvo nustatyti pagrindiniai magistraliniai keliai. Tada LDK pradėta kelius grįsti akmenimis. Ši naujovė atėjo iš Prūsijos. Tą liudija ir pats tokios dangos pavadinimas – brukas. Tai būdavo kelio atkarpos, sutvirtintos užpilta žeme. O ant jos paklotas akmenų grindinys. Tokia kelio danga buvo brangi, bet, svarbiausia, ilgalaikė. Akmenimis grįstos miestelio gatvės arba turgaus aikštė būdavo kiekvieno miestelėno svajonė. Priešingu atveju tekdavo braidyti po purvynus.
Vietinės ir iš dalies tranzitinės reikšmės kelių tinklo formavimuisi didelę reikšmę turėjo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto 1557 m. įvesta Valakų reforma. Jos pagrindu pertvarkant žemės ūkį, Lietuvoje atsirado naujų miestelių bei kaimų, juos sujungė nauji keliai.
XVII ir XVIII a., greta anksčiau buvusių svarbių prekybos ir tarptautinio susiekimo kelių, nutiesiami dar ir šie nauji svarbūs keliai: iš Kauno (per Kėdainius, Šiaulius, Jelgavą) į Rygą, iš Kauno (kairiąja Nemuno pakrante) į Alytų, o toliau (per Merkinę, Gardiną) Varšuvos link. Jais taip pat buvo gabenamas paštas.
Toliau plečiantis pašto ryšiams, plėtėsi ir pašto gabenimo maršrutai: jie sujungė didesnius miestus ir svarbesnius miestelius. Taigi per ilgą laiką dėl įvairių veiksnių susidarė tinklas svarbiausių vieškelių, kurių priežiūrai buvo skiriamas didesnis dėmesys, negu paprastiems keliams, tad jie pamažu gerėjo. Tačiau apskritai kelių būklė Lietuvoje, kaip ir daugumoje to meto šalių, buvo prasta.
Kelių tiesimą ir priežiūrą reglamentavo LDK Vyriausybė. Tai matyti ir iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statuto, kurio atskiruose straipsniuose aptariama mokesčių rinkimo už važiavimą keliais bei kelių priežiūros ir remontų tvarka. Tiltų, keltų, užtvankų statybos ir naudojimo klausimai atsispindi XV amžiaus Lietuvos Metrikos aktuose.
Kiekvienam kaimui, proporcingai pagal gyventojų skaičių, būdavo priskiriamas pašto ar kitų svarbių vieškelių ruožas, kurį jis turėjo prižiūrėti ir remontuoti; kelių būklę du kartus per metus – pavasarį ir rudenį – tikrino teismas arba komisaras vykdytojas; vieškelių plotis buvo 5 sieksniai (1 sieksnis – 2,13 m); grioviai buvo kasami tik drėgnose žemose vietose, ten, kur važiuojamąją dalį reikėdavo tvirtinti rąstų arba žabų klojiniu; tiltai ir rąstų arba žabų klojiniai buvo įrengiami ne mažiau kaip 2,5 sieksnio pločio. Jie buvo prižiūrimi pagal tas pačias taisykles, kaip ir keliai; keliai per miškus buvo prižiūrimi taip, kad jie nesiaurėtų ir kad ant kelių nekabotų šakos.
Po Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) – Lietuvos ir Lenkijos – žlugimo 1795 m. didžioji buvusios LDK dalis, o kartu su ja ir Žemaitija, atsidūrė Rusijos imperijos valdžioje. Pastaroji, praplėtusi valdas, netrukus ėmėsi pagal imperijos poreikius pertvarkyti susisiekimą prisijungtose žemėse, siekdama kariniais, ekonominiais ir politiniais sumetimais pagerinti susisiekimą tarp[ imperijos sostinės ir pakraščių. 1797 m. gegužės 23 d. Rusijos imperatoriaus įsake nurodoma, kad keliaudamas per Lietuvos, Kuršo ir Livonijos gubernijas jis rado geros kokybės ir prižiūrimus kelius. 1815 m. Rusijai priklausė jau visa Lietuva, ir kelių tvarkymo darbams nemažą poveikį padarė glaudesnis Lietuvos susiejimas su plačia Rusijos rinka.
XIX a. pradžioje Šiauliai buvo trijų pašto kelių: Šiaulių – Palangos, Šiaulių – Panevėžio ir per Šiaulius ėjusio Rygos – Varšuvos kelio sandūroje. Susisiekimas Rusijos imperijos šiaurės vakaruose kurtas taip, jog plentai vestų dviem kryptimis – į Peterburgą ir Maskvą. Tuo tikslu 1830 m. pradėtas Rygos – Tauragės plentas, tapęs 1858 m. baigto plento iš Peterburgo į Prūsiją dalimi. Šio plento, kirtusio Žemaitiją, reikšmė išaugo dar galutinai jo neužbaigus 1853 – 1856 m. Krymo karo metu, kai Baltijos jūroje buvo blokuoti Rusijos imperijos uostai. Šiandieninis Rygos – Tauragės plentas kai kur ištiesinta, Kelmę ir Skaudvilę aplenkianti senojo plento trasa su dar pakelyje išlikusiais XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statytais kelio prižiūrėtojų namais.
(Bus daugiau)
