SENJORŲ DIENOS / KELININKAI / KŪRYBA

ŠIAURĖS IR BALTIJOS

ŠALIŲ MUZIEJAI –

DRAUGYSTĖS TILTAI

(Tęsinys. Pradžia 2020 – 07 – 04)

JUOZAS STEPANKEVIČIUS

2020 – 07 – 18

♦♦

Pirmasis kelių muziejininkų susitikimas Suomijoje

2002. 09. 22-24

Pirmojo Baltijos ir Šiaurės šalių muziejininkų susitikimo dalyviai iš kairės į dešinę: Par Hakan Appel (Suomija), Rimvydas Delkus (Lietuva), Marge Rennit (Estija), Jan Olof Montelius (Švedija), Jakob Halfdanarson (Islandija), Indra Dzietataja (Latvija), Kimmo Leva (Suomija), Juozas Stepankevičius (Lietuva), Leena Salejoki Hiekkanen (Suomija), Kirsi Liimatainen (Suomija), Geir Paulsrud (Norvegija)

2002 m. spalio 22 d. septynių šalių – Estijos, Suomijos, Islandijos, Lietuvos, Norvegijos, Latvijos ir Švedijos – kelių muziejų atstovai Suomijos kurorte Kangasaloj pirmą kartą susitikę pasipasakojo, kuo turtingi jų muziejai, dalijosi patirtimi, mokėsi iš kaimynų.

Kaip ir dera šeimininkams, iniciatyvos ėmęsi suomiai pirmiausia atvėrė savąją kelių muziejų sampratą, įvertino tokių susitikimų reikšmę. „Tai – natūralus ir naudingas tolesnio Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo etapas“, „Tai – kiekvienos tautos mentaliteto raiška, istorijos akcentai, kultūros paveldas ateities kartoms“, – tvirtino renginio organizatoriai iš Suomijos kelių direkcijos – Paras Hakanas Apelis ir Lena Salejoki–Hiekanen.

Suomijos keliai žiemą

Suomijos kelių infrastruktūra

Įspūdingų skaičių, pasakodamas apie savąjį kelių muziejų, įsikūrusį olimpiniame Lilehamerio kaimelyje, vos 200 metrų nuo bobslėjaus trasos, pažėrė ir jo direktorius norvegas Geiras Paulsrudas. 16 darbuotojų, 2 milijonai eurų kasmečio biudžeto, ta pati nuolatinė valstybės parama. 46 tūkstančiai lankytojų, besidominčių etnografija, senos kartos automobiliais, sniego valymo mašinomis, ekskavatoriais, uolų skaldymo technika. Kasmet Lilehamerio muziejus išleidžia 10 knygų, turi savo kino, susirinkimų sales, nekalbant jau apie puikias darbui, turistų poreikiams skirtas patalpas.

Islandas inžinierius Jakobas Halfdanarsonas, pasakodamas tiek apie senesnįjį kelių, tiek apie naujai šių metų liepą iškilusį transporto muziejus, tiek įsijautė, kad net negalėjo tiksliai pasakyti, kiek gi šie gauną kasmetinių dotacijų. Trumpiau tariant, pats susimėtė tarp šimtų tūkstančių eurų. Bet vėliau savaip atsigriebė, prisiminęs, kad naujajam ir labai energingam transporto muziejaus direktoriui jau 81 metai. Kitos ovacijų bangos prelegentas nusipelnė po to, kai tris sukietėjusius lavos akmenis padovanojo mūsiškio Vievio kelių muziejaus direktoriui Juozui Stepankevičiui.

Švedo Jano Olofo Montelijaus, Malmčiopingo (110 km nuo Stokholmo) kelių muziejaus direktoriaus pasakojimas labiausiai įsiminė pademonstruotomis kokybiškomis viduramžių graviūromis. Tiek Malmčiopingo, tiek kitas – Pyloneno –

muziejai, kaip jau įprasta šiuolaikinėse šalyse, išlaikomi daugiausia valstybės, dalis ėšų gaunama iš parduotuvių, remonto dirbtuvių veiklos. Kartu su direktoriumi Malmčiopinge triūsia dar trys darbuotojai, metinis muziejaus biudžetas – 270 tūkstančių eurų.

Suomijos keliai kalvotoje vietovėje

Bene originaliausiu pranešimu blykstelėjo estė istorikė Margita Reni, pasakodama apie kelių muziejų, kuris turėtų atsidaryti…2005 metais. Nepaisant to, šalies vyriausybė visoms įkurtuvių išlaidoms, eksponatų rinkliavai, trijų darbuotojų atlyginimams kasmet skirianti po 128 tūkstančius eurų.

Latvių atstovės, Tukumo apylinkėse įsikūrusio kelių muziejaus direktoriaus pavaduotoja Indra Dziedataja pademonstravo šūsnį skoningai parengtų skaidrių, liudijusias tiek plačius kaimynų organizacinius užmojus, tiek prieraišumą istorinėms tradicijoms. Tenykščiame muziejuje dirba 8 žmonės, per metus iš valstybės gauna 90 tūkstančių eurų dotaciją. Priėmus vyriausybės nutarimą, kad tokios paskirties objektas išsaugomas bet kokiomis aplinkybėmis, latvių muziejumi vis daugiau ima domėtis ir privačių investuotojų.

Seminaro dalyviai Suomijoje sportuoja…

Tam tikra prasme išskirtine pirmajame seminare tapo Lietuvos delegacija. Pirmiausia todėl, kad joje buvo vyriausias amžiumi susitikimo dalyvis ir direktorius

Juozas Stepankevičius, kuriam tais metais sukako 70 metų. Kita vertus, lietuviai kartu su pranešimu vieninteliai pademonstravo dokumentinį aštuonių minučių trukmės J. Juchnevičiaus ir E. Tamariūno filmą apie Vievio muziejų, jo ištakas, eksponatų įvairovę, tematiką, kuris Kangasalos salėje sukėlė griausmingas ovacijas. Vėliau privačiuose pokalbiuose kone visų valstybių atstovai pripažino, kad tokį pristatymo modelį vertėtų perimti ir jiems.

Savo eksponatų įvairove, sumaniu dizainu, patogia geografine padėtimi Vievio kelių muziejus galėtų tapti savotiška regiono vizitine kortele, turistų, naujų lankytojų ir galbūt investicijų traukos objektu. O kol kas nieko nuostabaus, kad iš visų Baltijos ir Šiaurės šalių muziejų (išskyrus estų) mūsų eksponatus apžiūri mažiausiai penketas tūkstančių lankytojų.

Šiaip jau transporto muziejininkus galima pavadinti praktiškai vienminčiais, puikiai suvokiančiais istorinę, socialinę, kultūrinę tokio pobūdžio įstaigų veiklos reikšmę. Užsimezgę kontaktai žada įdomią partnerystę, keitimąsi vizitais, eksponatais.

Ypač pabrėžiama tolesnė informacinės, vadybinės, reklaminės veiklos reikšmė.

Po Kangasalos seminaro muziejų tematika, kaip neatsiejama kelių infrastruktūros

dalis, buvo įtraukta į Šiaurės ir Baltijos šalių tarybose nuolat nagrinėjamų klausimų

sąrašą.

Suomijos automobilių ir kelių muziejus „Mobilia“

Suomijos automobilių ir kelių muziejus „Mobilia“ įsikūręs Suomijos kurorte Kangasaloje. Apie 25 km nuo žymaus Suomijoje Tamperės miesto. Muziejaus ekspozicijos išdėstytos keliose vietose. Muziejaus teritorija užima didelę dalį buvusio smėlio karjero.

“Mobilia“ yra didžiausias specializuotas muziejus Skandinavijos šalyse. Muziejus

finansuoja Suomijos automobilių ir kelių istorijos tyrimus. Jame yra automobilių ir

kelių knygos, dokumentinė medžiaga ir nuotraukos. Biblioteka ir archyvas yra atviri tyrinėtojams ir entuziastams. Eksponatai muziejuje pristatomi daugiausia iš XX a.

Vasarą „Mobilia“ muziejus organizuoja renginių ciklą, kuriame lankytojams siūloma iš arčiau pažvelgti į praeities patirtį, dabartį ir ateities technologijas organizuojant automobilių infrastruktūrą ir eismą Suomijoje.

Įdomus faktas – muziejus yra privatus, todėl užsiima ir komercine veikla. Pavyzdžiui, muziejaus pastate be paties muziejaus dar yra baras, parduotuvė. Norėdami patekti į muziejų turite praeiti pro barą ir parduotuvę. Į muziejaus bilieto kainą įskaičiuotas ir baro antkainis.

Muziejuje labai vertinama senoji kelių tiesimo technika ir transportas. Todėl muziejus su Kelių direkcija yra sudaręs sutartį dėl senos kelių technikos ir transport priemonių išsaugojimo. Jau supirkinėja 1985 metų laidos techniką ir ją sandėliuoja dviejų aukštų apie 2000 kv. metrų ploto saugykloje. Muziejus turi autoservisą ir remonto – restauravimo dirbtuves. Autentiškai suremontavę techniką, ją parduoda kaip kultūros ir technikos paveldą. Seną techniką taip pat užsakinėja ir perka iš privačių įmonių. „Mobilia“ darbuotojų nuomone, šalies keliai – vienas brangiausių valstybės turtų, kainuojantis apie 15 milijardų eurų.

Muziejaus metinį biudžetą sudaro 760 tūkstančių eurų. 10 procentų šios sumos

kaip svarbią išliekamąją ir kultūrinę reikšmę turinčiam objektui kasmet skiria vien

Suomijos švietimo ministerija. Muziejus ne tik jaučia nuolatinę ir konkrečią valstybės, Kelių direkcijos, privačių rėmėjų paramą, jam sudarytos visos sąlygos imtis komercinės veiklos iš parodų, konsultacinių projektų, steigti savas įmones.

Užtat ir nesistebi šalia pagrindinės arenos išvydęs dar ir didžiules papildomas, skirtas naujiems eksponatams, archyvams, apsilankęs muziejaus viešbutyje, fotolaboratorijoje, parduotuvėje, kavinėje, remonto dirbtuvėse. Kai toks bendras

mikroklimatas, darna, ir visiems dešimčiai šio muziejaus darbuotojų laikas neprailgsta, kone kiekvienas kupinas vis naujų idėjų, ypač leidžiamam interneto puslapiui.

Vaikams skirtas saugaus eismo parkas muziejuje

Savo eksponatų gausybe ir įvairove, jų pateikimo išmone „Mobilia”įrodė, kad neatsitiktinai jų muziejų kasmet aplanko 25 tūkstančiai svečių, kad ir kainos – 5 eurai vienam žmogui ir 10 – šeimai nėra pernelyg gąsdinančios. Juoba atėjęs į saloną pamatysi tai, nuo ko ir akys raibsta.

Eksponatai muziejaus viduje

Įvairiausio laikotarpio kelių tiesimo mašinos, motociklai, motoroleriai, dviračiai, autogreideriai, sniego valytuvai, kariniai sunkvežimiai, natūralus užpraėjusio amžiaus kelto fragmentas. Nepamirštami ir vaikai, kurių paslaugoms čia pat įrengtos žaidimų aikštelės, pedalais varomos mašinėlės, įvertinami ir technologiniai lankytojo poreikiai: didžiuliame salone transporto ir kelių tematikos filmus, duomenis nuolat rodo televizoriai, kompiuteriai. O 36 metų muziejaus direktoriui Kimui Leva vis negana: sakėsi rimtai siekiąs, kad Kangasaloje būtų bendras Automobilių, kelių, eismo ir karinės technikos muziejus. Žinoma, vis su tuo pačiu „Mobilia“ pavadinimu.

Kaip minėta, „Mobilia“, palaikydamas tamprius ryšius su šalies Kelių direkcija, priima seną techniką, organizuoja parodas, seminarus, konsultuoja muziejininkus ir istorikus įvairiais klausimais. Automobilių ir kelių muziejus garsėja ir tuo, kad čia renkami reti automobiliai ir periodiškai rengiamos teminės parodos.

Taip pat džiugina tai, kad vienoje vietoje yra daugybė įvairių epochų, gamintojų ir paskirties motociklų. Yra ir sportinių dviračių, ir „kreiserių“, ir gana utilitarių modelių. Praėjusio amžiaus trisdešimt metų Harley-Davidson´ui tapo techninio proveržio laikotarpiu. 1922 m. pasirodė naujas 74 colių (1200 cc) „V-Twin“ variklis, 1925 m. buvo pristatytas pirmasis lašinamojo tipo dujų bakas, kuris yra daugumoje šiuolaikinių motociklų modelių, šiek tiek vėliau „Harley-Davidson“ buvo aprūpintas priekiniu stabdžiu.

Čia buvo vieta geriausiems prabangių XX amžiaus vidurio automobilių pavyzdžiams. Čia „American Cadillac“ ir sovietinis „ZIS-110“, išleistas 2072 egzempliorių tiražu, stovėjo vienas šalia kito, todėl automobilis buvo geidžiamas tarp kolekcininkų. Nepaisant Stalino ypatingos meilės „Packard“ prekės ženklui, „šimtas dešimtasis“ ZIS gavo pagrindą iš „Buick Limited 90L“ kėbulo. Daugiausia dėl šarvuočių išdėstymo sudėtingumo. Tačiau siekiant pašalinti menkiausias abejones dėl „kanoninės“ kilmės, visos detalės, įranga ir interjero dizainas buvo pagaminti „Packard“ stiliaus. Užbaigė tą patį sovietinių „Packard“ mėgstamų lyderio radiatorių grotelių vaizdą, kurio negalima painioti su jokiomis kitomis.

Automobilių transporto muziejus

(Bus daugiau)